Lietuvių ir latvių artefaktai išeivijoje (literatūrinė reprezentacija)

LTStraipsnyje apžvelgiami artefaktų tyrimai, siekiant į lietuvių literatūros studijų sritį įvesti artefakto, mentifakto ir sociofakto sąvokas, taip pat išnagrinėti artefaktų funkcijas, pokyčius ir transformacijas lietuvių ir latvių išeivijos prozoje. Išeivijos grožinėje literatūroje artefaktais gali būti laikomos: ikonos (daiktai, suvenyrai), tautiniai landšafto rodikliai (medis, akmuo, upė), kalendorinės ir valstybinės šventės (Joninės, Kalėdos, Sekminės, Vasario 16-oji), socialiniai ir kultūriniai susibūrimai (literatūros vakarai, festivaliai, vestuvės, dainų šventės), o plačiausia prasme – tautos mentalinės struktūros. Daroma išvada, kad paviršinis signalų ir ženklų lygmuo yra neveiksnus, nes mechaniškai bando atkurti tautinę atmosferą, todėl efektyvūs tik tie artefaktai, kurie padeda pasiekti abstraktesnį, didesnį latviškumo ar lietuviškumo pojūtį.

ENThe article draws on artefact studies in order to introduce the notions of artefact, mentifact, and sociofact to the field of Lithuanian literary studies as well as to explore the functions, shifts, and transformations theartefacts undergo in Lithuanian and Latvian émigré prose. It is possible to identify, in exile fiction, different kinds of cultural artefacts, starting from tangible objects (memorabilia, souvenirs) and indicators of national landscape (tree, stone, river), going on to sociofacts like festivals and national holidays (Midsummer, Christmas, Pentecost, February 16) as well as social and cultural gatherings (literary readings, celebrations, weddings, song festivals), and ending with the mentifacts that consist of a nation's mental structures. The author concludes that the superficial level of signals and signs is inefficient if it just tries mechanically to recreate the national atmosphere; only those artefacts can be effective that help to evoke a more abstract and deeper feeling of Lithuanianness or Latvianness.