LTStraipsnyje aptariamas estų menotyrininko Aleksio Rannito (1914–1985) indėlis į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos tyrimus. A. Rannitas XX a. pr. dirbo Lietuvoje ir Lenkijoje. 1944 m. emigravo į Vakarus ir išvyko į Freiburgą. Perkeltųjų asmenų stovykloje Vokietijoje jis parengė pranešimą apie M. K. Čiurlionio vaidmenį modernizmo genezėje, pristatytą UNESCO konferencijoje Paryžiuje 1949 m. Šaltojo karo laikotarpiu A. Rannito straipsniai tapo gyvų diskusijų (Nina Kandinsky, Willas Grohmannas) apie abstrakčiojo meno pradmenis Europoje objektu. Straipsnyje nagrinėjamos A. Rannito įžvalgos ir tyrimo metodologija. A. Rannitas teigė, kad M. K. Čiurlionis pralenkė laiką, neįprastu būdu derindamas simbolizmą, siurrealizmą ir abstrakcionizmą. Jis pristatė dailininką kaip antroposofą ir abstrakcionistą. Pastaruoju teiginiu jis atmetė idėją, kad V. Kandinskis buvo abstrakčiosios tapybos pradininkas. A. Rannito iškelta mintis ir sukelta diskusija nedavė realių rezultatų. Po Antrojo pasaulinio karo originalius M. K. Čiurlionio paveikslus buvo galima apžiūrėti tik Kaune. Vakarų Europoje dailininko darbai nebuvo eksponuoti iki 1979 m. XX a. antroje pusėje menotyrininkai pabrėžė simbolistinius M. K. Čiurlionio kūrybos bruožus. Vis dėlto A. Rannitas daug prisidėjo, kad M. K. Čiurlionis neliktų XX a. meno istorijos pakraščiuose. Jo publikacija apie lietuvių dailininką tapo esminiu šaltiniu Vakarų meno istorikams.