Memorialiniai objektai tarpukario Lietuvos miesteliuose - pilietiškumo afiša

LTTyrimu siekiama pagrįsti hipotezę, kad tarpukariu miesteliuose iškilę paminklai gali būti laikomi to meto Lietuvos apibendrintu viešųjų paminklų statymo proceso atspindžiu, atskleidžiančiu visą vykusių kampanijų, intencijų, dedikacijų, paminklų pavidalų ir jų meninės vertės spektrą. Lietuvos miestelių gyventojai gebėjo telktis paminklų statybai kur kas sėkmingiau nei miestų – taip šalyje atsirado šimtai paminklų. Šie nauji memorialiniai objektai – paminklai ir medžiai-dedikacijos – keitė miestelių viešąsias erdves, jas transformuodami į atminimo erdves, kurios tapo naujų tradicijų ašimi. Kita vertus, paminklai – tai ir miestelių lietuvėjimo ženklas. Jie ir jų aplinka buvo tarsi mažosios valstybingumo erdvės: daug kur greta jų būdavo iškeliama pagrindinė miestelyje šalies vėliava. Viešieji paminklai tapo organiška savastimi, tapatybės reprezentantais ir išskirtiniais vietos ženklais. Tai patvirtina ir masinis jų atstatymas Sąjūdžio metais, tapęs tarsi simboliniu valstybingumo susigrąžinimu vietovėje. Reikšminiai žodžiai: viešieji memorialiniai objektai; paminklai; valstybingumas; miesteliai; Lietuva 1918–1940 m.

ENThis research seeks to prove the hypothesis that the new monuments erected in smaller Lithuanian towns during the interwar years may be considered a generalized expression of setting up monuments throughout Lithuania, which would reveal the ongoing campaigns, promoted intentions, established dedications and would span across the spectrum of the nature of the monuments as well as their artistic quality. Residents of the smaller Lithuanian towns were able to unite for setting up monuments far more efficiently than urban residents. As a result, hundreds of monuments sprang up across the country during that timeframe. These new memorial objects – monuments and trees dedications – modified the public spaces of the small towns by transforming them into memory spaces and rendering them into the axis of new traditions. On the other hand, monuments were also a sign of the smaller towns becoming (more) Lithuanian. Smaller towns and their immediate environment were as if minor spaces of statehood: it was common to hoist the main national flag of the small town. Public monuments were as if inherent authenticity, they represented identity and became exceptional features of the locality. This point was reiterated during the Sąjūdis revival years, when the monuments were rebuilt en masse, and they became as if symbolic recreation of statehood at the site. Keywords: public memorial objects; monuments; statehood; small towns; Lithuania in 1918–1940.

• Juozas Tumas-Vaižgantas ir Lietuvai pagražinti draugija. Colloquia 2020, 44, 65-85.
• Kovose dėl nepriklausomybės: Kaišiadorių regionas 1918-1923 m.. Kaišiadorys : Kaišiadorių muziejus, 2024. 486 p.
• Paminklai Lietuvos valstybingumui įamžinti: tarpukario kryždirbystė. Vilnius : Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2018. 367 p.
• Ramygala.. Vilnius : Versmė, 2023. 1561 p.
• Tautinės modernybės architektas: Vladimiro Dubeneckio gyvenimas ir kūryba, 1888-1932. Kaunas : Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus, 2018. 271 p.
• Trakų (Kaišiadorių) apskritis 1918-1940 m.: tarp valdžios ir savivaldos. Kaišiadorys : Kaišiadorių muziejus, 2019. 815 p.