Francois Villono baladė apie senų laikų damas: (Analizė ir vertimo klausimai)
LTStraipsnyje analizuojama Francois Villono „Baladė apie buvusių laikų damas“ pasitelkdami kai kurias naujausių literatūros teorijų nuostatas, kurios inicijavo eilėraščio analizės kryptį: pasijų ir matomybės semiotikai labiausiai rūpi, kaip regimų daiktų būsenos virsta sielos būsenomis, o ryškinant šias transformacijas, domina įtampa veiksmo kelyje. Dėmesys kreipiamas į esminius teksto raiškos elementus bei jo prasminį branduolį – aptariamas teksto fonetinis ir leksinis lygmuo, eilėraščio sąranga, įtampos struktūra, moters– sniego metaforos ir kuriama netikrumo filosofija. Fonetinis aspektas eilėraštyje pakankamai ryškus: kuriama melancholiška nuotaika su šiurkštesnės emocijos proveržiais, galinčiais turėti ironišką atspalvį. Iš pirmo žvilgsnio eilėraščio leksika atrodo įprasta ir tik viduramžių šnekamąją prancūzų kalbą bei žargoną išmanantis specialistas įžiūrės kai kurias žodyno dviprasmybes, suteikiančias aiškų erotinį atspalvį visam eilėraščiui. Dviprasmiškas asociacijas kelia ir baladės vardažodžiai. Eilėraštyje sakymo įtampą kuria raginimas ieškoti, kur yra damos, dirginančios įvairius sakytojo (ir skaitytojo) pojūčius. Pasakymų, kuriančių damų portretus, ir pasakymo, kurio centre – sniego įvaizdis, paralelė formuoja metaforišką palyginimą, skatinantį moterų – savarankiškos vertės objektų – transformaciją. Portretai tirpsta ir virsta praeities sniegu. Sulig kiekvienu posmu atminties šviesoje suspindi naujas paveikslas. Analizės pagrindas – originalus eilėraštis, todėl straipsnio pabaigoje trumpai aptariami pradžioje pateikti skirtingi jo vertimai į lietuvių kalbą.
ENIn the article the “Ballad of the Dead Ladies” by François Villon is analysed on the basis of some of the latest literature theory provisions, which initiated the direction of the analysis of the poem: the semiotics of passion and visibility are mostly concerned about the transformation of the visible things to the states of the soul. While emphasising these transformations, the tension in the path of action are interesting. The focus is on the essential elements of the text expression and its semantic core – the phonetic and lexical level of the text, the structure of the poem and the tension, woman as snow metaphor is discussed and the philosophy of uncertainty is created. The phonetic aspect in the poem is rather significant: the melancholic mood with the rough emotional breakthroughs, which can have ironic nuance, is created. At first sight, the lexical level of the poem looks usual. Only the specialist, who knows the French colloquial language and the jargon can perceive some equivoques, which gives a clear erotic nuance to the whole poem. The equivoque associations are created by the names of the words. In the poem, the tension of the sayings is created by the encouragement to find the ladies, who irritate the senses of the speaker (and the reader). The parallel of the sayings, which create the portraits of the ladies, and the saying, in the centre of which is the image of the snow, form metaphorical comparison, which promotes the transformation of women – the objects of self-worth. With every stanza the new portrait illuminates in the light of the memory. The basis of the analysis – the original poem. Therefore, in the end of the article, the different translations to Lithuanian are discussed briefly.
