Asimetriška meilė Aisčio eilėraštyje "Man tave"

LTSemiotine J. Aisčio eilėraščio „Man tave“ reikšmių lygmenų analize siekiama atskleisti, kodėl iš pirmo žvilgsnio elementariai istorijai pasirinkta paini eilėraščio sąranga ir kodėl dileminė pradžios situacija („Man tave čia Dievas siuntė,/ Tik mane ne tau“) taip ir lieka neįveikta. Šešias eilėraščio strofas sieja griežtos kompozicinės jungtys. Gramatinę pirmojo ir antrojo asmens priešpriešą, ryškinamą ištisinio rimo, palaiko disjunkciniai (mane ne tau) ir konjunkciniai (mums, man ir tau) asmenų santykiai. Antroje eilėraščio dalyje pirmasis asmuo prisiima kognityvinės veiklos subjekto funkciją arba savinasi jausmus, antrasis asmuo tampa jo veiksmų ir jausmų adresatu. Eilėraščio intrigą sudaro meilės istorija, į kurią yra įsipynę abu veikiantieji asmenys. Antrasis asmuo pasirodo pasakymo plotmėje kaip sudėtinė dvejiško subjekto „mums“ dalis, kalbančiojo jausmų ir vilčių projekcija. Erdvės vertikalėje ryškėja trys pagrindiniai atlikėjai: aš–tu– Dievas. Eilėraštyje galima išskirti dvi naratyvines programas. Pirmoji programa yra pragmatinė: Dievas manipuliuoja mylinčiojo jausmais siųsdamas /ją//jam/, bet nesiųsdamas /jo//jai/. Antroji – kognityvinė: Dievas skiria mylinčiajam protinę užduotį – įšaiškinti mylimajai žemės meilę. Eilėraščio eilutė, kur /jisai/ pirmą kartą tiesiogiai kreipiasi į /ją/ ir susilaukia teigiamo atsako, susieja diametraliai priešingas reikšmes. Save paneigianti eilutė, užbaigdama kognityvinę tiesos ieškojimo programą, teigia tarpžmogiškos komunikacijos neįmanomumą. Žlunga kalbančiojo pastangos sulieti „mane“ ir „tave“ dvejiško subjekto „mums“ būtyje.