Tarp prarastų ir neatrastų vertybių (Petro Dirgėlos Karalystėje)

LTStraipsnyje aptariama Petro Dirgėlos istorinio romano „Karalystė“ vertybinę erdvė. Aprėpiamas vienas interpretacijos aspektas – tradicinių vertybių transformacija. Tradicinės vertybės romane yra postmodernistiškai dekonstruojamos, išskaidomos į tam tikras vertybines monadas, kurios yra egzistencijos – žmogiškosios situacijos – aspektai. Epo idėja keičiasi teksto akivaizdybėje, pasakotojas įspūdingai maino savo „veidus“ ar „balsus“. Skaitytojas vedamas į postsovietinę girią (Lietuvą), kurioje tyčiojamasi iš krikščioniškųjų etinių vertybių, aukštyn kojomis apverčiami demokratijos ar pilietinės visuomenės principai, tiesa atmiešiama melu, melas vainikuojamas tiesa, kaukių karnavale žūva beveik viskas, kas yra tikra. Romantiniai idealai, švietėjiški simboliai, poetiškos metaforos dalyvauja visuotinėse komunikacijos laidotuvėse. Pamiršus, kad dėl to niekur nepradingo galbūt tik laikinai prarastos vertybės, dėl kurių istorija paversta tik personažo egzistencija, viskas darosi panašu į apokalipsinį vertybių pervertimą. Formos struktūrinė jėga turėtų išsaugoti ryšius tarp protėjiškų vertybių, tai yra, sutalpinti juos kalboje. Romano pradžioje tarytum pasiūlęs laikytis istorinio pasakojimo kalbos konvencialių taisyklių, vėliau autorius pradeda jas laužyti, prasimano savo paties sukurtą kalbos žaidimą, pripažįsta jį esant virš savosios (autorinės) tikrovės. Bandymas pabėgti nuo vertybių metafizikos į tautines IX–X dešimtmečių Lietuvos aktualijas baigiasi metafizinėmis tų aktualijų ir klasikinių vertybių perskyromis. Kita vertus, vertybių kritika ir yra tų pačių vertybių gynimas.