Wilhelmas Mannhardtas ir Pabaltijys
LTGarsus bibliotekininkas, bibliografas, lenkų mokslininkų ir kitų kraštų tyrėjų biografas Vytautas Armonas gyvenimo pabaigoje tirti pasirinko Wilhelmo Mannhardto gyvenimą ir veiklą, ypač daug dėmesio skyrė jo nebaigtam, bet baltų mitologijai itin svarbiam veikalui „Letto-preussische Götterlehre“. Berlyno universitete W. Mannhardtas studijavo germanistiką. Studijas baigė Tiubingene daugiau nei 600 puslapių disertacija „Anthropogonie der Germanen“, kurią 1854 m. dekanui įteikė ranka rašytą. Intensyvus mokslinis darbas ir menkas domėjimasis jo tyrimų rezultatais, nepripažinimas ir nutylėjimas nualino šį ir taip nestiprios sveikatos vyrą. W. Mannhardtas mirė 1880 metais nesulaukęs nė 50 metų. Reikėtų nepamiršti W. Mannhardto įnašo į baltų religijos tyrimą. Pirmiausia derėtų pabrėžti, kad jis jau būdamas studentas suprato lyginamųjų tyrimų svarbą. W. Mannhardtas palaikė visokeriopus ryšius su įvairių tautų ir kartų žmonėmis. Jis buvo labai apsiskaitęs ir naudojosi tuo, kas buvo rašoma apie germanus, baltus, slavus, keltus, graikus, romėnus, senovės Indijos tautas, kitus indoeuropiečius ir suomius. Jis ieškojo ir tinkamų terminų pavyzdžių, citavo vokiškai rašiusius Mažosios Lietuvos autorius ir su jais polemizavo. Neįmanoma tiksliai nustatyti, kada W. Mannhardtui kilo mintis pačiam parengti ir leisti baltų senosios religijos šaltinius. Taip pat galima tik susidaryti apytikrį vaizdą apie W. Mannhardto 1869 metų kelionę į Pabaltijį ir apytiksliai nustatyti, su kokiais žmonėmis jis tada susitiko ir kokia buvo didžiausio W. Mannhardto baltų mitologijos veikalo „Letto-preussische Götterlehre“ radimosi istorija.
