Lietuvos dailė XX a. paskutiniojo dešimtmečio dailėtyros leidiniuose

LTStraipsnis pateikia 1990-2000 m. pasirodžiusių knygų apie XX a. dailę panoramą, nušviečia problemas ir pasiekimus, pasikeitusią knygų leidybos situaciją. Jame atskleidžiami būdingi šio laikotarpio dailės literatūros bruožai: dailininkų monografijų populiarumas, nauja „parodinių knygų“ tendencija, kolektyvinių straipsnių rinkinių gausa, perėjimas nuo stilistinių, meninių tyrinėjimų prie regioninių, socialinių, edukacinių, institucinių dailės funkcionavimo aspektų. Nurodomos bendriausios XX a. dailės istorijos tyrinėjimų tendencijos: Lietuvos dailės integracija į Europos dailės kontekstą, dėmesys mūsų dailės ryšiams su moderniuoju menu. Daroma išvada, jog nepaisant kiekybinio ir kokybinio dailėtyrinės knygos augimo, liudijančio šio mokslo brendimą Lietuvoje, trūksta apibendrinančių, sintetinio pobūdžio veikalų, skirtų XX a. dailei. Šią spragą siekiama užpildyti minėtaisiais kolektyviais teminiais straipsnių rinkiniais, kurių nemažai išėjo per praėjusį dešimtmetį. Juose ryškios bendriausios dešimtmečio dailėtyros tendencijos. Nuo nacionalinės specifikos paieškų praėjusio dešimtmečio pradžios literatūroje aiški slinktis prie regioninių, europinių bruožų, savo vietos suradimo Vidurio ir Rytų Europos meno fone, išryškėjusių dešimtmečio antrosios pusės literatūroje. Vis dėlto straipsnyje pateikta apžvalga nepretenduoja į išsamią laikotarpio istoriografijos analizę, neapima tautodailės, architektūros tyrinėjimų, dailės vadovėlių, dailės populiarinimo veikalų, vertimų, dailės teorijos ir periodikos.

ENThe article presents the prospect of books about fine art of the 20th c., published in 1990–2000, covers the problems, achievements and a varied situation in book publishing. It reveals the typical features of fine art literature of the period: the popularity of painters’ monographs, the tendency of new “parodic books”, the abundance of collections of collective articles, the shift from stylistic and artistic researches to the regional ones as well as social, educational and institutional aspect of art functioning. The most general tendencies of the 20th c. fine art researches are presented: the integration of Lithuanian fine art into the context of European fine art and attention to the relation between our fine art and modern art. It is concluded that despite the quantitative and qualitative growth of the book of fine art criticism witnessing the maturation of the science in Lithuania, there is a lack of generalising works of synthetic character about the 20th c. fine art. It is aimed to mend the gap with the aforementioned collections of collective articles; a number of them were published during the previous decade, with a strong most general tendency of art criticism. There is a clear slip in the literature of the beginning of the last decade from the search of national particularity to regional and European features as well as the discovery of one’s place in the context of Central and Eastern European art that showed up in the literature of the second half of the decade. However, the review in the article is not supposed to be considered as an exhaustive historiographical analysis of the period; it does not include the research of folk art and architecture, art textbooks, art popularisation works, translations, art theory and periodicals.