Plastinės kūno metaforos

LTMoterų kūrybos problema yra vienas tų klausimų, kuriuos feminizmo teorija nuolat permąsto. Jo formulavimas ir galimų atsakymų paieška kyla iš siekio lyčių lygybės idėją pagrįsti ne tik socialinėje – politikos, ekonomikos – srityje, bet ir dvasinėje plotmėje. Tuo tarpu Lietuvos dailėtyroje vis dar nėra gilesnių, lytiškumo aspektus aptariančių tradicijų. Kalbant apie meno reiškinius, dažnai liekama atgyvenusios, humanistinės vientiso (o tai reiškia falinio) subjekto sampratos rėmuose. Feminizmo keliamos problemos lietuvių dailės interpretacijose dažnai traktuojamos kaip trumpalaikė, kultūrinio ar psichologinio ir socialinio pamato neturinti mada, nesuvokiant, kad lytiškumas yra pamatinis, žmogaus tapatybę formuojantis aspektas, nulemiantis individo sąveiką su išoriniu pasauliu, savirefleksiją ir raiškos ypatumus. Šio straipsnio tikslas – iš dalies užpildyti atsiradusias spragas. Antra vertus, lytinė individo tapatybė formuojasi daugialypėje biologinių, socialinių, kultūrinių veiksnių sąveikoje, kurie nuolat kinta. Straipsnyje apsiribojama tik kelių plastinės raiškos priemonių pagalba įvaizdinamų moters kūno metaforų analize. Lietuvių dailėtyroje išplitusią humanistinę vientiso subjekto sampratą siekiama papildyti teorine plastinių moters kūno metaforų analize. Remdamasi psichoanalize ir feminizmo teorija, autorė daro išvadas, kad seksualus, gyvas, juslus moters kūnas palieka ženklų pėdsaką moterų kūryboje.

ENQuestions of women's art peculiarities have got a strong reflection in the feminist theory. Unfortunately, Lithuanian art theory still lacks a deeper tradition of gender aspect analysis. Speaking about the phenomenon of art, it frequently remains in the out-of-date humanistic, unified (it means phallic) frame of subject interpretations. In this article the author tries to fill in these gaps and discuss some theoretical preconditions that allow to analyze the plastic metaphors of feminine body. When discussing Lithuanian women's arts she refers to psychoanalysis and feminism theory and comes to the conclusion that the sexual, alive, sensitive woman's body leaves a significant trace in female artists' artworks. Their body metaphors do not imitate stereotypes rooted in culture but deny the hegemony of the rational, exploring, dividing, controlling sight. In their artworks a look suggests touching, a flat surface - an inner space, awareness is enriched by aspects of feeling that negate the division/embodiment bound and subject/object dichotomy. Female artists do not use "pornographic" interpretations of the sexual body that eroticize the woman's body and make it a fetish or an object of violence. Their artworks become "annals" of unconscious, intuitive gestures that reveal deep, not verbalized sensuality of the body.