Formalizmo sąvokos sklaida muzikos estetikos kontekste
LTFormalizmo sąvoką šiuolaikinėje, ypač Rytų Europos šalių, muzikologijoje reikia iš naujo įvertinti. Lietuvoje bei kitose šalyse, kurios po II pasaulinio karo pateko į Sovietų Sąjungos įtakos lauką, ji buvo visiškai diskredituota. Vartota kaip pagrindinis įrankis kovojant su socialistinio realizmo priešais, t. y. sudėtingesnę, ypač atonalią, muziką rašančiais kompozitoriais, kurių kompozicijų idėjinis turinys buvo neparankus to meto valdžiai, todėl įgavo negatyvią prasmę. Tačiau XIX a. susiformavusi formalistinė menotyrinė, taip pat ir muzikologinė metodologija buvo natūralus atsakas į įvairius empirinius bei metafizinius muzikos vertinimus. J. F. Herbarto, R. Zimmermano, E. Hanslicko skelbiamos formalistinės pakraipos idėjos darė įtaką ir programinės, ir grynosios muzikos šalininkų kūrybai. Jos turėjo įtakos ir XX a. muzikams, teigusiems, jog muzika negali išreikšti jokio nemuzikinio turinio. Todėl reabilitavus formalizmo sąvoką, atsisakius jos negatyvaus turinio, galime šia definicija apibrėžti ir šiuolaikinių konstruktyvaus mąstymo muzikų kūrybą.
ENThere is a strong demand for reassessment of the concept of formalism in the current musicology, especially in eastern Europe. Unequivocally discredited in post-war Lithuania and other countries under the sway of Soviet Union, it was to become instrumental in the struggle against the adversaries of social realism in art and thus to assume a negative meaning. As regards music, the so-called formalists typically were composers who wrote complex music in general and atonal compositions in particular, in which the ideological content was hardly reconcilable with that of the Soviet authorities. For all that, formalism in the art study and musicology, as part of it, was originally a XIX century methodology that arose as a natural response to empirical and metaphysical approaches to music. At the time J. F. Herbart, R. Zimmermann and E. Hanslick announced ideas that expressed their formalist proclivities and exerted influence on the proponents of both program and absolute music. These ideas apparently did not lose in significance in the accounts of the XX century musicians who claim that music is not supposed to express any non-musical content. Only through vindicating the concept of formalism and repudiating its negative meaning it is possible to apply this definition to creative work of modem composers.
