Kūrinio fenomenas tarp literatūros ir literatūrologijos

LTRecenzijoje analizuojama Viktorijos Daujotytės knyga „Tekstas ir kūrinys“ (1998) – literatūrologija, kuri iškyla kaip ambicingas pašaukimas ne tik perprasti literatūrą, bet ir perprasti literatūrą supantį, į ją įeinantį ir iš jos išeinantį žmogiškąjį pasaulį. Tai literatūrologija, kuri ypatingo atsivėrimo literatūrai akimirkomis patiria išgyvenimų kulminaciją ir perauga į priešpriešų konfliktų nepažįstančią ekstazę. Knyga turi stiprų subjektyvių įspūdžių podirvį, tačiau šiuos subjektyvius įspūdžius koordinuoja itin objektyvi išankstinė fenomenologinė literatūros skaitymo nuostata. Knygoje objekto, subjekto ir instrumento susiliejimas yra ne tik savaiminis, bet ir programiškas. Knyga įtvirtina autentišką, tačiau tipišką fenomenologinį kritikos metodą. Pakankamai kategoriškas analitinių metodų atmetimas šiai knygai suteikia žavesio. Svaigus kūriniškumas, į kurį nuo pirmojo skyriaus įsitraukia skaitytojas yra neatsiejama šio metodo dalis – pakviestas dialogui su teksto kūriniu, skaitytojas pats tampa šios paslapties dalimi, o sykiu ir jos interpretatorium. Tai iškalbi knyga: joje galima rasti ir centrines teorines šiuolaikinės literatūrologijos dominantes, terminus, autorius, ir pagrindines pačios Daujotytės praktinės literatūros kritikos nuostatas. Kita vertus, joje neišvengiama fenomenologinei interpretacijai būdingų bendrybių. Sąvokos ir terminai virsta mokslinėmis metaforomis. Metaforos, sukaupusios savyje stipriausią kūriniškumo energiją, pačios kviečia skaitytoją dialogui.