Žemaičių vyskupijos dvasininkai, 1863 m. sukilimo tremtiniai, Tunkos dvasininkų tremtinių bendruomenėje
LTStraipsnio tikslas - remiantis istoriografija, amžininkų atsiminimais, archyviniais šaltiniais patikslinti istoriografijoje funkcionuojančius duomenis apie Tunkoje apgyvendintus dalyvavimu 1863 m. sukilime kaltintus Žemaičių vyskupijos dvasininkus, nustatyti, koks buvo Žemaičių vyskupijos dvasininkų santykis su visa Tunkos bendruomene. Atlikus tyrimą paaiškėjo, jog į Tunka 1866-1869 m. perkelti 22 Žemaičių vyskupijos kunigai. Pagal vyskupijoje turėtas tarnystės pareigas, Tunkos bendruomenėje apgyvendinti Žemaičių vyskupijos dvasininkai reprezentavo visas parapijose tarnaujančių dvasininkų pareigas: nuo vikaro iki dekano. Amžiaus požiūriu tai buvo mišri grupė - nuo 32 iki 76 m. Tunkos dvasininkų bendruomenė buvo išsklaidyta po amnestijų jos nariams leidus persikelti į europinę imperijos dalį. Iš 22 m. Tunkos bendruomenėje apgyvendintų kunigų tremtinių iš Žemaičių vyskupijos ją paliko 18 (likę 4 mirė ir buvo palaidoti Tunkoje). Visą bendruomenės egzistavimo laiką Tunkoje išbuvo 2 iš Žemaičių vyskupijos dvasininkų grupės; daugiausia - 6 asmenys - išvyko po 6 metų. Daugiau nei pusė vyskupijos dvasininkų, apgyvendintų Tunkoje, buvo ištremti apkaltinus sukilimo Manifesto paviešinimu, t. y. perskaitymu bažnyčioje. Išskirtinis dvasininkų iš Žemaičių vyskupijos grupės bruožas - išsaugota ir tremtyje puoselėjama ištikimybė kunigystei. Vyskupijos dvasininkai Tunkos bendruomenėje nesudarė izoliuotos grupės ir nuo pat pirmųjų metų integravosi į bendruomenę. Tunkos dvasininkų bendruomenės gyvybingumas garantavo daugumos jos narių, tarp jų ir kunigų iš Žemaičių vyskupijos, išlikimą.
ENThe goal of the article - based on historiography, memories of contemporaries and archive data, to clarify the functioning historiography data about Samogitian priests who were housed in Tunka and accused of participating in the 1863 uprising, to determine their relations with the whole community of Tunka. A research has shown that 22 Samogitia's priests were moved to Tunka in 1866-1869. According to the servitude duties that were held in the diocese, Samogitian priests, who settled in Tunka's community, represented all parish duties: from a vicar to a dean. It was a mixed group of people based on age - from 32 to 76. Tunka's priest community was divided after amnesties when the members could move to the European part of the empire. Out of 22 Tunka's community priests, who were moved out of Samogitia, 18 left it (the other 4 died and were buried in Tunka). Throughout the existence of the community, 2 priest groups remained in Tunka. The biggest amount of people - 6 of them, left after 6 years. More than half of the priests, who settled in Tunka, were deported after being accused of sharing the manifest of the uprising, i.e. reading it in church. An exceptional characteristic of the Samogitia's priest group was the fact that they have kept and cherished their loyalty for Christianity even in exile. Diocese's priests in Tunka's community did not create an isolated group and integrated into the community even in the first year. The liveliness of Tunka's priest community guaranteed the survival of its members, and a part of them were the Samogitian priests.
