Diocesan clergy of Livonia-Courland 1685-1772
LT[...] Straipsnis - tai pirmas bandymas apžvelgti Livonijos-Kuršo diecezinę dvasininkiją kaip atskirą dvasininkų grupę. Tyrinėjimo pagrindu rapo iš įvairių šakinių surinkti duomenys apie 134 Livonijos-Kuršo vyskupijos dvasininkus. Straipsnyje siekiama apibendrinti žinias apie diecezinės dvasininkijos pasirengimą sielovados veiklai, t. y. išnagrinėti dvasininkų kilmę, išsilavinimą ir kalbų žinias. Diecezinė dvasininkija sudarė vos kervirtadalį-trečdalį visų vyskupijos dvasininkų. Tai galima paaiškinti nepakankamu aprūpinimu beneficijomis ir sudėtingomis darbo sąlygomis, kurioms vienuolijų misionieriai buvo geriau pasirengę. Savo kilme Livonijos-Kuršo dvasininkija buvo labai įvairialypė. Kol kas nustatyta tik 17 dvasininkų, kilusių iš pačios vyskupijos. Viena priežasčių, kodėl vietinės kilmės dvasininkų buvo tiek nedaug, - vyskupijos vadovybės nesugebėjimas įsteigti seminariją (ji įkurta maždaug po 70 m.). Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad daugiau vietinės kilmės kandidatų į kunigystę įstojo į vienuolijas, ypač į Jėzaus Draugiją. Dauguma Livonijos-Kuršo diecezinių dvasininkų buvo kilę iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Karališkosios Prūsijos (daugiausia iš Varmijos vyskupijos), o svarbiausi jų rengimo centrai buvo Braunsbergo ir Vilniaus popiežiškosios seminarijos bei misionierių seminarija Vilniuje. Vyskupijos seminarija pačioje Livonijoje buvo įsteigta 1755 m., tačiau ji nepajėgė paruošti reikiamo kunigų skaičiaus. Livonijos-Kuršo vyskupijoje darbavęsis kunigas turėjo mokėti keletą kalbų; svarbiausios iš jų buvo latvių, vokiečių ir lenkų (kartais - ir lietuvių). Nevietinės kilmės kunigai besidarbuodami vyskupijoje turėdavo pramokti daugumos tikinčiųjų gimtosios - latvių - kalbos.
EN[...] This article is the first try to get deeper into the Livonian–Courlandian diocesan clergy as a separate group of clergymen. A base for the research was the data collected from various sources about 134 clergymen of the Livonian–Courlandian bishopric. The article intends to summarise the knowledge about the preparation of diocesan clergy for autonomic activities, i.e. to analyse the origin, education and language knowledge of clergymen. Only a quarter or a third of all clergyman of the bishopric belonged to diocesan clergy. It may be explained by an insufficient provision of benefice and complicated work conditions for which the missionaries of monkhoods were better prepared. In its origin the Livonian–Courlandian clergy was miscellaneous. Until now only 17 clergymen were indicated to be from the very bishopric. One of the reasons why there were so little clergymen of local origin is the inability of the bishopric management to establish a seminary (it was established after approx. 70 years). Also, more local origin applicants who wanted to join the priesthood joined monkhoods, especially the Society of Jesus. The majority of Livonian–Courlandian diocesan clergy were from the GDL and Royal Prussia (mainly from Warmian bishopric); the most important educational centres were Braunsberg and Vilnius pontifical seminaries and missionary seminary in Vilnius. The diocesan seminary in Livonia was established in 1755, however, it was not able to prepare enough number of priests. A priests that worked in Livonian–Courlandian bishopric had to know a few languages; the most important ones were Latvian, German and Polish (sometimes, Lithuanian). Priests of non-local origin who worked in the bishopric had to pick up Latvian, the language of the majority of congregation.
