L'herbe qui endort les ours, une vieille légende lituanienne
LTRudasis lokys dažnai asocijuojamas su Lietuva daugiausia Prospero Mérimée novelės „Lokys“ dėka. Lietuvių pasakojimai apie lokių pagrobtas moteris ir vaikus cirkuliavo Europoje kelis šimtmečius. Dresuoti Lietuvos lokiai išgarsėjo visame žemyne, kai 1555 m. Romoje Upsalos katalikų arkivyskupas Olaus Magnus išleido veikalą apie Šiaurės tautų istoriją, kurioje buvo pateikta šokančių ir įsimylėjusių Lietuvos lokių aprašymų bei iliustracijų. Pasakojimai apie mokytas meškas tapo legendų šaltiniais. Lietuvoje apie lokius buvo sukaupta daugiau žinių nei Europoje. Prancūzų gamtininkas Jeanas-Emmanelis Gilibert’as viešnagės Gardine metu patikrino Prancūzijoje sukauptus faktus apie lokius. Jis buvo vienas pirmųjų gamtininkų, galėjusių pagrįsti savo žinias stebėjimu ir patirtimi. Jis taip pat ištaisė to meto gamtamokslininkų veikaluose paplitusias klaidas apie poliarinių lokių egzistavimą Lietuvoje. J.-E. Gilibert’as pateikė daug informacijos apie meškų medžioklę Lietuvos miškuose ir šių gyvūnų odos bei mėsos panaudojimą. Jis buvo pirmasis gamtininkas, tyrinėjęs Lietuvos fauną ir florą bei surinkęs žinias apie lokių gyvenimą. Kitas svarbus šaltinis – jėzuito ir prancūzų mokslininko Philippe’o Avrilio XVII a. pateiktas Lietuvos lokių aprašymas. P. Avrilis aprašė savo kelionių po Lietuvą ir Lenkiją. Jis kritiškai vertino senąsias lietuvių legendas ir pateikė vertingų įžvalgų apie meškų gyvenimą.
