Universitetas, politika ir retorika
LTRolando Povilionio knygos „Prieš absurdą: straipsniai, kalbos, pokalbiai apie universiteto ir gyvenimo filosofiją“ (2000) recenzentui kyla rimtų keblumų., nes kontroversiška autoriaus asmenybė ir veikla yra padalijusi akademinius sluoksnius į dvi sunkiai sutaikomas stovyklas. Visgi poreikį aiškintis ir tikslinti šios knygos problematiką sąlygoja tema: stinga konceptualių bandymų susivokti, koks yra universiteto dėmuo šiuolaikinėje mūsų kultūroje, kokiomis kryptimis turėtų plėtotis aukštojo mokslo sistema, kaip nusikratyti sovietmečio patirties, ką reiškia akademinė laisvė ir kiek jos turime? Knygos leitmotyvas – universiteto kaip visuomenę ir jos kultūrą centralizuojančios institucijos apologija. Ji atskleidžia autoriaus požiūrį į universiteto vietą ir reikšmę Lietuvos kultūrai. Visgi sunku suprasti, kokį teorinį idealaus universiteto modelį plėtoja ir kokia mąstymo tradicija remiasi autorius. Kartojasi idealizuotas, tačiau nekonkretizuotas universiteto kaip akademinės bendrijos vaizdinys, apeliuojama į autonomiją kaip esminį universiteto institucijos pamatą, bet autonomijos ir akademinės laisvės sąvokos neišplėtojamos. Rinkinio autorius – akademinės įstaigos hierarchijos viršūnėje esantis asmuo, tad keistokai atrodo retorinių artikuliacijų prasilenkimas su realia aukštosios mokyklos praktika. Kai lieka neiškelta nemažai svarbių klausimų apie pusšimčio priklausomybės metų patirtį, nutylėjimai, susiję su universiteto istorija, silpnina šios institucijos atsinaujinimo ir ateities perspektyvų galimybes, tarnauja ne tolerancijai, bet istorijos perrašinėjimo praktikai.
