Tarp pilietiškumo ir tautiškumo: sutrikimo anatomija ir išeities paieška
LTAkivaizdus paradoksas: Lietuvos valstybingumą atkurti 1990 m. pakilo vos ne visa tauta, vildamasi ne tiek ekonominių, kiek politinių laisvių, taip pat ir savo autentiškesnės saviteigos, bet ekonominė bei politinė laisvė nedavė laukiamų vaisių, o valstybės bei tautos gyvenime vis gilesnes šaknis ėmė leisti supranacionalinės, kosmopolitinės struktūros. Tapo akivaizdus, net spartėjantis tautinės sąmonės ir savimonės nykimas. Paradoksalu todėl, kad patys lietuviai palaiko ar net skatina panašias tendencijas. Ištuštėjusią sovietizmo ideologijos erdvę be kovos, be pasipriešinimo užima postmodernizmas ir civilizacinis atvirumas, tariamai „nesutariantis“ su tautiškumu. Supranacionalizmas stiprėjančia banga plūsta ne tik iš verslininkų ar politikų, bet ir iš mokslo pasauliui priklausančių žmonių mąstysenos, taip pat iš jaunosios kartos orientacijų. Straipsnyje apmąstoma – kodėl taip atsitiko ir kodėl taip yra? Teigiama, jog autentika mums reikalinga ne kaip savitikslė, bet kaip natūrali socialinės organizacijos forma, kaip pamatas, ant kurio įmanomas geresnis žmonių bendruomeninis sugyvenimas bei sąveikavimas; kaip kvietimas gyventi, vadovaujantis prasmingesnėmis, ne vien vartotojiškomis ar egocentristinėmis orientacijomis. Taip pat nagrinėjamas tautos ir tautiškumo sąvokų turinys, jų vieta nūdienos supermodernėjančiame pasaulyje, aptariama tautiškumo ir pilietiškumo santykio problema, darant išvadą, jog tauta ir pilietinė visuomenė gali sugyventi ir viena kitos neeliminuoja, netgi priešingai, esant jų dermei valstybės darinys įgauna stabilesnes ir turtingesnes konstrukcijas.
ENAn obvious paradox: Almost the whole nation rose to the occasion to restore the Lithuanian statehood in 1990 while expecting mostly not economic but political freedoms, as well as more authentic power, but economic and political freedom did not give the results that they had hoped for, and supranational, cosmopolitan structures started take roots in the life of the country and the nation. An even accelerated decline in national consciousness and self-consciousness became obvious. It is a paradox because Lithuanians themselves support or even encourage similar trends. Postmodernism and the openness of the civilization, which supposedly "collides" with nationalism, take the now empty Soviet ideological space without fights or any resistance. Supranationalism comes in a huge wave not only from businessmen or politicians, but also from the mindset of people who belong to the world of science and the orientations of the younger generation. The article reflects on two question - why did this happen and why is it so? It is stated that we need authenticity not in itself, but as a natural form of social organization, as the foundation on which people can have better communal coexistence and interaction, as an invitation to live, which is led by more significant orientations and not only consumer or egocentric ones. The content of the concepts of the nation and nationality are also analyzed, their place in today's super modern world, the issue of the relation between nationality and citizenship is discussed, concluding that the nation and civil society can coexist and does not eliminate each other, even on the contrary, the state can gain more stable and richer constructions if there is a harmony of the two.
