Patikslintas Barboros Radvilaitės portretas

LTRecenzuojama Raimondos Ragauskienės knyga „Barbora Radvilaitė“ (Vilnius, 1999). Lietuvoje iki šiol neturėta nė vienos savo istorikų parašytos monografijos apie žymiausias lietuves. Autorės pastangas kritiškai remtis istoriniais šaltiniais, studijomis ir monografijomis menkina nuorodos į mokslinės vertės neturinčius darbus. Knygoje aptinkami keli abejotini teiginiai. Teigiama, kad tik lietuviškas požiūris gali leisti sukurti objektyvų Barboros portretą. Negalima sutikti su autorės nuomone, kad Radvilos norėjo, jog Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė būtų nesusijusi su Lenkija. Taip pat naudojimi neaiškūs terminai, pavyzdžiui, „militarinės kūrybos laikotarpis“, „vyriausieji Kunigaikštystės etmonai“, o XVI a. netiksliai įvardijamas „Radvilų amžiumi“. Skyriuje apie Barboros santykiu su vaikais pirmą kartą istorinėje literatūroje panaudoti Barboros laiškai. Iš jų paaiškėja gražių šeimos santykių atmosfera, kurioje augo ir brendo Barbora. Kaip tik šis būsimos karalienės gyvenimo laikotarpis neturi savo istoriografijos. Susiklostė tokia tradicija, kad rašant apie Barboros jaunystės metus buvo apsiribojama keliais jos vaikystės fragmentais, o R. Ragauskienės monografijoje galima rasti naujų ir įdomių faktų. Ragauskienė įtikinamai paneigia kai kurių istorikų kartojamas klišes susijusias su nepalankiais Barboros vertinimais, pavyzdžiui, apie Barboros meilužius. Apibendrinant, veikalas yra reikšmingas ne tik Lietuvos istorijos pažinimui, bet ir Lietuvos istorijos mokslo plėtotei.