Dievakaulis - naujas herojus naujame pasaulyje

LTStraipsnyje pabrėžiamas Eugenijaus Ališankos poezijos knygos „dievakaulis“ programiškumas suformuluotų konceptualių idėjų ir formos atramų požiūriu. Originaliausiu Ališankos knygoje laikytinas poapokaliptinio pasaulio visumos suvokimas ir kūrimas. Knygos „dievakaulio“ genezė yra suformuluota eschatologine „Peleno miesto“ idėja ir kultūrologiniais tokios idėjos komentarais knygoje „Vaizdijantis žmogus“. „dievakaulio" meninėje ir filosofinėje visumoje galima atpažinti dvi pasaulio vaizdo transliavimo versijas: tai senųjų šventosios realybės mitų mirtis ir naujųjų šventos realybės mitų pradžia. Eschatologinės „dievakaulio“, dievo–kaulo metaforos gali būti suprantamos kaip senųjų mitinių konstrukcijų išbandymas antrinės realybės lygmenyje. Autorius čia veikia dvigubame vaidmenyje – ir kaip dievakaulio pašvęstasis (vienas jo kaulų), siekiantis suvokti giliąją pasaulio, kūrinijos ir Kūrėjo paslaptį, ir kaip pats dievakaulis (kaulų dievas), kuriantis save, pasaulį ir kūriniją. Knyga „dievakaulis“ yra įdomi tuo, kad joje demonstruojama kaulų, paliktų be Dievo ašies, kalba – poezija kaip pats pasaulio desakralizacijos aktas. Autorius, bekaulėje eono dievo plotmėje užėmęs kūrėjo vietą, šiuos kaulus stumdo, dėsto ir žarsto, pasikliaudamas vien savo balso ir savo kaulų patirtimi. Todėl „sacrum“ dialogas šioje knygoje yra dialogas tarp abiejų autoriaus vaidmenų – taigi ne tikras dialogas, o tik jo pakaitalas. Numitintoje bekaulės poezijos erdvėje šiam herojui yra išlikusi vienintelė atsakomybė – atsakomybė išlikti dievakauliu, arba Dievo kaulu, begaliniame dialogo, šventumo pakaitale.

ENThe article highlights the formulated programmatic ideas and forms from the support's point of view in the poetry book "dievakaulis" by Eugenijus Ališanka. The understanding of the post-apocalyptic world and it creation is said to be the most original part of the book by Ališanka. The genesis of the book "dievakaulis" is formulated in a eschatological idea of "Peleno miestas" and cultural comments of such idea in the book "Vaizdijantis žmogus". Two versions of the world's broadcasting can be distinguished in the artistic and philosophical entirety of "dievakaulis": it is the death of the old myths of the holy reality and the beginning of the new myths of the holy reality. The eschatological metaphors of the god-bone in "dievakaulis" can be understood as testing the old mythical constructions at the level of secondary reality. The author here acts in a double role - as a sacred part of the god-bone (one of the bones) that tries to understand the deeper secret of the world, creation and the Creator, but also as the god-bone itself (the god of bones) that creates itself, the world and the creation. The book "dievakaulis" is interesting because the speech-poetry of the bones that were left without the axis of the God is demonstrated as the act of the world's loss of divinity. The author pushes these bones around, puts them together and separates in the boneless divine place as he takes the place of the creator while trusting only his voice and the experience of the bones. Therefore, the "sacrum" dialogue in this book is a dialogue between the two roles of the author, so it is not a genuine dialogue, but only a substitute for it. This hero only has one responsibility in the space of boneless impoverished poetry, and it is the responsibility to remain the god-bone, or the God of bone in the never-ending dialogue, the substitute for divinity.