Nykstančios atminties tuštumą užpildant
LTRecenzuojama Saros Ginaitės-Rubinsonienės knyga „Atminimo knyga : Kauno žydų bendruomenė 1941-1944 metais“ (Vilnius, 1999). Karo metais autorė pati gyveno gete ir patyrė to gyvenimo baisumus, vėliau buvo Vilniaus universiteto politinės ekonomijos profesorė. Recenzijoje atkreipiamas dėmesys į kai kurias diskutuotinas autorės išvadas. Knygoje teigiama, kad Vokietija iki pat 1941 m. pabaigos neturėjo totalinio žydų sunaikinimo plano, tačiau po „sėkmingų“ žudynių Lietuvoje, greičiausiai buvo nutarta šį procesą tęsti Latvijoje ir Estijoje, o 1942 m. sausė mėn. buvo įformintas galutinis žydų klausimo sprendimas – totalinė Europos žydų eksterminacija. Aptinkama ir kitokių kategoriškų ir gana vienareikšmių išvadų. Pavyzdžiui, svarbiu veiksniu leidusiu organizuoti masines žudynes laikomas bažnyčios kaip institucijos, LAF`o ir Lietuvos laikinosios vyriausybės neveiksnumas. Negalima pritarti autorės teiginiui, kad Lietuva unikaliai sprendė žydų klausimą, nes atrodytų, kad Lietuva kaip nepriklausoma galėjo pati nulemti politiką žydų klausimu ir pasirinko juos sunaikinti. Knygoje randama ir kitų netikslumų ir trūkumų, kurie parodo akademinio mąstymo nagrinėjant žydų naikinimą ribotumą. Iš teigiamų pusių paminėtina tai, kad autorė aprašo ne tik holokauste dalyvavusius, bet ir žydus gelbėjusius lietuvius, nesistengiama išpūsti nukentėjusių žydų skaičius, paliečia žydų bendradarbiavimo su naciais problemą ir kita. Atvirai ir įtaigiai parašyta knyga verčia permastyti holokausto tragediją ir lietuvių vaidmenį jame.
