Nacionalinis tapatumas per medijų kultūros prizmę
LTŽilvinės Gaižutytės-Filipavičienės ir Vytauto Rubavičiaus sudarytoje knygoje „Nacionalinis tapatumas medijų kultūroje“ (2011) galima išskirti tris teorinius analizės laukus: teorinis tapatybės ir medijų santykis, lietuviškas tautinis tapatumas ikisovietinėje ir nepriklausomoje Lietuvoje bei „kiti“ tapatumai medijų erdvėje. Pirmasis straipsnių blokas, lyg ir turėjęs būti teorine darbo įžanga, įstringa prie kapitalizmo kultūros analizės ir silpnai koreliuoja su vėlesniais, ypač tautinį tapatumą nagrinėjančiais darbais. Straipsnių problema šokinėja nuo vartotojiško subjekto kūrimo prie nykstančios realybės kontūrų, kyla gilesnio teorinio pasitelkiamų sąvokų pagrindimo būtinybė. Kiti knygos straipsniai iš esmės susitelkia į tautinio, istorinio Lietuvos tapatumo nagrinėjimą. Daugumoje tai atskirų atvejų analizės, kurios susijusios su tautinio tapatumo formomis, perteikiamomis skirtingais meninės raiškos būdais. Istorijos ir atminties skirtumas išsamiai nagrinėjamas dar dviejuose straipsniuose – jie sudaro stipriąją knygos dalį. Apibendrinant, knyga nėra išsamus medijų įtakos tapatumai tyrimas – dėmesys labiau krypsta į medijų turinį, t. y., kas sakoma ir koks to, kas sakoma, poveikis tapatumui, negu į tai, kokius specifinius identitetus ar jų pokyčius kuria pačių medijų radimasis. Tapatumas taip pat veikiau romantiškai siejamas su tautiniu istoriniu lietuvių tapatumu, labiau bandoma „grįžti prie šaknų“, nei apčiuopti modernių Lietuvos tapatumų kūrimąsi ir unikalumą.
