The Drama of the self-becoming: transformation of justice in Levinas' ethics

LTStraipsnyje nagrinėjama teisingumo samprata E. Levino etikoje. Teigiama, kad E. Levino filosofijoje asmens savikūra glaudžiai susijusi su atsakomybe ir teisingumu Kitam. Parodoma, kad E. Levinas, vadindamas etiką pirmąja filosofija, kritikavo tradicinę atsakomybes sampratą, apibrėždamas atsakomybę per autonominio subjekto santykį su universaliais moraliniais kodeksais. Atskleidžiama, kad subjektyvybė E.Levino etikoje netenka autonomijos, tai heteronominė atsakomybė. Subjekto ištakos slypi priklausomybėje kitam, ir ši priklausomybė yra ankstesnė negu asmens tapatumas ir laisvė. Parodoma, kad atsakomybė pagal E. Leviną nėra sąmoningo pasirinkimo rezultatas, subjektai yra kuriami jų santykiais su Kitu, o atsakomybė žmogų pašaukia, ir joje jis atranda naują tapatybę. Pažymima E.Levino įvesta „trečiojo“ svarba: E. Levinas pabrėžia, kad jei pasaulyje būtų tik du žmonės, žmogus visada būtų atsakingas kitam. Atskleidžiama, kad teisingumo sąvoka glaudžiai susijusi su E. Levino teigiamu žmonių daugybės faktu. Parodoma, kad įvedus „trečiojo“ dėmenį, Aš ir Kito santykis tampa netvirtas, keliantis klausimą, koks yra santykis su „trečiuoju“. Parodoma teisingumo sąvokos recepcija politinėje sferoje, pažymint, kad E. Levinas politiką laiko nesantaikos ir priešiškumo sfera, susijusia su „veidas į veidą“ santykio praradimu ir „trečiojo“ - tarpininko – atsiradimu. Nagrinėdama E. Levino atleidimo sampratą, autorė pažymi, kad E. Levino požiūriu žmogus nepajėgus iš tiesų atleisti, tai viršija žmogaus jėgas, tikrai atleisti gali tik Dievas.

ENThe article explores the concept of justice in the ethics of E. Levinas. It is stated that self-creation in Levinas' philosophy is closely related to the responsibility and justice for Others. It is expressed that E. Levinas, who thought of ethics as the first philosophy, criticized the traditional concept of responsibility while defining responsibility through the autonomous entity's relation to the universal moral codes. It is revealed that subjectivity in E. Levinas's ethics loses its autonomy, it is a heteronomous responsibility. The origins of the subject hide in the dependency to another, and this dependency is earlier than the identity of the person and freedom. It is shown that responsibility according to E. Levinas is not the result of deliberate choices, the subjects are created in their relationship with the Other, and the responsibility calls a human, and in it he discovers a new identity. The importance of "the third" that was added by E. Levinas is noted: E. Levinas emphasizes that if there were only two people in the world, one would always be responsible to another. It is revealed that the notion of justice is closely related to E. Levinas' fact of many people. It is shown that by introducing the "third" component, the relationship between Me and Others becomes unstable, and that raises the question of the relationship with the "third". The definition of the political sphere is displayed while noting that E. Levinas thinks of politics as the sphere of strife and hostility, which is related to the loss of the "face to face" relationship and rise of the "third" intermediary. By examining E. Levinas' definition of forgiveness, the author notes that according to the opinion of E. Levinas, a man is incapable of truly forgiving and that it exceeds the human strength, only God can truly forgive.