Žmogaus ir žemės ryšys Kazio Bradūno eilėraštyje "Vakaro maldoj"

LDB
RinkinysMokslo publikacijos / Scientific publications
Publikacijos rūšisStraipsnis / Article
KalbaLietuvių kalba / Lithuanian
AntraštėŽmogaus ir žemės ryšys Kazio Bradūno eilėraštyje "Vakaro maldoj"
AutoriaiMarkevičius, Aurimas
LeidinyjeŽmogus ir žodis [Man and the Word]. 2006, 2, p. 98-103
Reikšminiai žodžiai
LTŽemė; "Žemininkai"; Mistika; Vizijos; Sakrališkumas
ENLand; "Žemininkai" (Lithuanian land poets); Mystic; Vision; Sacral
Santrauka / Anotacija

LTPoetas Kazys Bradūnas savo kūryboje atskleidęs įvairias žemės prasmes, yra pats ryškiausias žemininkas. Žemė – svarbiausias objektas daugelyje jo eilėraščių. Kritikos darbuose beveik neišryškintas Bradūno eilėraštis „Vakaro maldoj“, nors jame žemės jausmas išsakomas labai aiškiai. Eilėraščio subjektas kalba žemdirbio vardu, bet jis nėra tikras valstietis, o tik stebėtojas. Žemės vaizdai pasiekia jį per prisiminimus, senolių pasakojimus. Į ariamus laukus subjektas nusikelia transcendentiškai. Eilėraštyje svarbi vakaro rimties būsena, kai subjektas gali pasinerti į jaumus. Žmogus jaučia begalinį artumą žemei. Per žemę jis susijungia su buvusiomis kartomis, kurios taip pat ją dirbo. Meilė žemei tokia stipri, kad subjektas savo mąstysena tampa artimas pagonims. Labiausiai išgyvenama dėl to, kad meilė žemei pranoksta net meilę Dievui. Tačiau iš tikrųjų Bradūnas nesiūlo grįžti į pagonybės laikus, o tik parodo, kad žemė lietuviams buvo tokia pat šventa kaip dabar Dievas. Kartu ieškoma ir pagonybės bei krikščionybės sąlyčio. Eilėraštis primena maldą „Tėve mūsų“, tik yra asmeniškesnis [Iš leidinio]

ENA poet Kazys Bradūnas, who has revealed many meanings of land in his creative works, is the most prominent land-lover. Land is the most important object in many of his poems. Critical works almost universally ignore Bradūnas’ poem “Vakaro maldoj” [In the evening prayer], although it expresses the feeling of land very clearly. The subject of the poem speaks in the name of a farmer, but he is not a real peasant, rather an observer. The images of the land reach him through memories, stories of elderly people. The subject travels to ploughed fields transcendentally. The poem finds the state of evening sobriety, when the subject immerses himself into feelings, important. The man feels endless intimacy with the land. Through the land he reconnects with earlier generations, who also worked the land. Love of the land is so strong that the subject in his thinking becomes close to pagans. The point of the greatest anguish is that the love of the land surpasses the love of God. However, Bradūnas does not advocate the return to the pagan times, rather he shows that the land for Lithuanians was as sacred as God is now. At the same time, the poem searches for overlapping points between paganism and Christianity. The poem resembles the prayer “Our Father”, but is more personal.

ISSN1392-8600, 1822-7805
Mokslo sritisLiteratūrologija / Literary Studies
Nuoroda į įrašą https://www.lituanistika.lt/content/4670
Atnaujinta2018-12-17 11:38:49
Metrika Peržiūros: 17    Atsisiuntimai: 2