LTRecenzijoje aptariama E. Ališankos knyga "Gatvė tarp dviejų bažnyčių" (Vilnius, 2012). Skaitydama(s) lietuvių eseistiką, įsitikini daugeliu, atrodo, banalių dalykų: kad tai neapibrėžiamas žanras; kad bent minties krašteliu negalvodama(s) apie žanrą, tų tekstų neperskaitysi; kad, net ir vertindama(s) esė, esi kaip niekad empirinis, žmogiškas skaitytoja(s) su nuosava biografija, nuosava gyvenimo ir tekstų (ne)-patirtimi. Kitaip sunku būtų paaiškinti, kodėl, skaitant Eugenijaus Ališankos rinkinį "Gatvė tarp dviejų bažnyčių", pro akis praslydo ir „geri gyvenimo vertimai“, ir poetiškumas, įtraukiantis „kaip važiavimas per laiką traukiniu“. Dėl to truputį gaila ir truputį pavydu galintiems keliauti laiku – bet ir lūkuriavimas perone ar žvilgsnis į traukinio vagonus iš išorės (jų struktūrą, spalvas, vienų derėjimą su kitais) leidžia šiek tiek pasijusti keliautoju. Rinkinį sudaro 13 tekstų; kai kurie jau pažįstami iš Šiaurės Atėnų ar Literatūros ir meno puslapių. Kaip įprasta esė rinkiniams, tekstai „nuistorinami“: nepateikiama nei pirmojo publikavimo (parašymo) vieta, nei data, tad jie ima sietis, šlietis, šnekėtis tarpusavyje – ir šiuo atveju tai neišeina į naudą. Neišeina, nes, skaitant knygą nuo pradžios iki galo, atsiranda nepabaigiamos kartotės įspūdis, ir priekabių ieškanti(s) skaitytoja(s) būtinai paskaičiuos, kiek kartų esė baigiamos retoriniu klausimu (5), kiek kartų autorius cituoja pats save (bent 2), atsako į interviu klausimus (bent 2) ar mąsto apie kiaušinio ir vištos pirmumą (irgi bent 2). [...] [p. 26].