Vandos Juknaitės "Stiklo šalis": pasakojimo struktūra literatūroje ir kine
LTStraipsnyje analizuojama Vandos Juknaitės apysaka „Stiklo šalis“ ir kinematografinė jos adaptacija – Janinos Lapinskaitės filmas tuo pačiu pavadinimu, nagrinėjimui pasitelkiamos naratologijos teorijos ir hermeneutinė interpretacija. Keliamas klausimas, kodėl ta pačia istorija besiremiantys literatūros ir kino pasakojimai atveria tokias skirtingas prasmes. Palyginus apysakos ir kino pasakojimus, teigiama, kad režisierė, pakeitusi griežtais priežastiniais ryšiais grįstą istorijos chronologiją, pakeitė ne tik kino pasakojimo struktūrą, bet ir jo prasmes. Todėl filme „Stiklo šalis“ apysakos prasmės lieka emocinių ir psichinių būsenų lygmenyje, vertybinio apysakos teksto prasmių klodo nepavyksta aktualizuoti. Kino filmas, savarankiškas tekstas, eksplicitiškai ne tik nurodo į literatūros tekstą, bet atveria ir keičia jo suvokimą, recepciją. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Vanda Juknaitė; Janina Lapinskaitė; Literatūra; Kinas; Istorija; Vanda Juknaitė; Janina Lapinskaitė; Literature; Film; Narration.
ENThe author of this article draws on narratology to analyze Vanda Juknaitė’s 1995 novella "Stiklo šalis" (Land of Glass) and its film adaptation, directed by Janina Lapinskaitė. The author asks what means the film director used to convey the complex semantic field of Juknaitė’s story – how she conveyed the deep layers of being that open up a battle over the most fundamental values in life. After comparing the narrative structures of literature and film, the author presents the main conclusion of her analysis – that the director remains focused on the superficial level of the story’s subject, revealing only the main character’s psychological states. In the end, the film director does not succeed in penetrating the deeper layers of the story, which are the site of battles between values and even ideologies. Thus the film "Stiklo šalis", which is a text in its own right, makes explicit reference to Juknaitė’s text, while revealing Lapinskaitė‘s reception to it. The author of the article considers the film adaptation an independent creation of the director’s. [From the publication]
