Ričardo Gavelio "Vilniaus pokeris": nuo rašiomono iki dekonstrukcinio pasakojimo

LTStraipsnyje nagrinėjamas 1989 m. pasirodęs garsiausias Ričardo Gavelio romanas „Vilniaus pokeris“, dėmesį sutelkiant į pasakojimą, jo struktūrines linijas ir konstravimo būdą. Analizės raktu pasirinkus Gavelio archyve aptiktą medžiagą, konstatuojama, kad neįprastą „Vilniaus pokerio“ pasakojimo konstravimo būdą rašytojas perima iš Akiros Kurosawos filmo „Rašiomonas“. Taikant kinematografinį „rašiomoniško“ pasakojimo modelį identifikuojamas ir aprašomas „Vilniaus pokerio“ pasakojimas, jo daugialinijiškumas ir nevienaprasmiškas painumas, kartu įrodant ir tai, kad Gavelio romano struktūra net keliais aspektais transformuoja ir papildo bendrąją rašiomoniško pasakojimo struktūrą ir kad kino tyrinėtojų išskirtas rašiomono modelis nepakankamas romano vidinių pasakojimo linijų analizei. Todėl joms permanyti pasitelkiami amerikiečių literatūrologo J. Hillis Millerio išskirti dekonstrukciniai pasakojimo interpretavimo principai. Daroma išvada, kad Gavelis Kurosawos rašiomono modelį sukomplikuoja, sukurdamas tokį modelį, kuriam galima taikyti dekonstrukcinio – labirintinio, neišaiškinamo, vienos galimos tiesos ir vienos centrinės prasmės nepaliudijančio – pasakojimo terminą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Ričardas Gavelis; Pasakojimas; Rašiomonas; Joseph Hillis Miller; Ariadnės siūlas; Ričardas Gavelis; Rashomon narrative structure; Joseph Hillis Miller; Ariadne’s thread; Labyrinth.

ENIn this article the author analyzes Ričardas Gavelis’s 1989 novel "Vilniaus pokeris" (Vilnius Poker; transl. 2009), paying close attention to the narrative structures and construction of the text. Material that the author came across in Gavelis’s archives became something of an Ariadne’s thread, an idea which in itself offers one method of analyzing the labyrinthine narrative. The author notes that Gavelis borrowed his unusual style of narration from Akira Kurosawa’s film "Rashomon" (1950). Drawing on the cinematographic "Rashomon" narrative model, the author analyzes narrative technique in "Vilniaus pokeris", pointing out that the novel surpasses "Rashomon" narrative structure in its multiplicity and ambiguous complexity, so that the cinematic model is insufficient for describing what J. Hillis Miller would call the novel’s internal narrative lines. In order to comprehend the latter, the author draws on the principles of deconstruction, which allow her to reveal phenomena of repetition and complexity and to establish that "Vilniaus pokeris" is, itself, a deconstructive space. The author draws the conclusion that Gavelis transcends the monovalent "Rashomon" narrative model by creating a labyrinthine, never-ending, deconstructive narrative that denies single truths and the existence of a single, central meaning. The "Rashomon" principle inspired Gavelis to search for a unique form of expression and other models of structuring narrative. In the author’s opinion, with "Vilniaus pokeris" Gavelis experimented with an interesting combination of "Rashomon" and labyrinthine narration – one which would inform all of his subsequent writing, including "Paskutinioji žemės žmonių karta" (The Last Generation of People on Earth, 1995). [From the publication]