Eduardo Mieželaičio XX a. 7-ojo dešimtmečio kūryba: tarp himnų žmogui, raudų ir satyros

LTStraipsnyje analizuojamas žmogaus vaizdinys Eduardo Mieželaičio XX a. 7-ojo dešimtmečio poezijoje (rinkiniuose „Žmogus“, „Autoportretas“, „Aviaeskizai“, „Antakalnio barokas“ ir „Iliuzijos bokštas“). Išskiriami keli pasaulėžiūriniai žmogaus vaizdinio tipai: gnostinis, krikščioniškas ir chtoninis. To meto literatūros kritika (ir Mieželaitis savo eseistikoje) ideologiškai angažuotą „naująjį žmogų“ pristatė kaip prometėjišką herojų. Nepriklausomoje Lietuvoje „Žmogaus“ herojus iš krikščioniškosios perspektyvos įvardytas Antikristu, Šėtonu. Šie blogio pavidalai iš esmės telpa prometėjiškojo žmogaus paradigmoje. Straipsnyje teigiama, kad Mieželaičio „naujasis žmogus“ ir prometėjiškasis herojus yra skirtingi psichologiniai tipai. Pirmasis nėra nei veikėjas, nei maištautojas: jam trūksta iš savęs kylančios jėgos, energijos, valios. Jis tėra gamtos procesų dalis, „tiltas“, kuris jungia žemę ir kosmosą ir kuris, atsidūręs Visatos centre, nelabai žino, ką toliau veikti. Ateistinio mentaliteto „naujasis žmogus“ gretinamas su jam antipodiška krikščionio pozicija Mieželaičio verstuose armėnų katalikų vienuolio Grigoro Narekaci „Raudų […]“ fragmentuose ir miesčioniškąja kasdienybės žmogaus sąmone („Iliuzijos bokštas“). Miesčionišką žmogaus tipą Mieželaitis traktuoja ironiškai ir pristato kaip prometėjiškojo žmogaus antipodą. Straipsnyje miesčioniškasis tipas interpretuojamas kaip tos pačios pasaulėžiūrinės „Žmogaus“ paradigmos tęsinys. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Eduardas Mieželaitis; Sovietmetis; Poezija; "Naujasis" žmogus; Prometėjo mitas; Eduardas Mieželaitis; Soviet period; Poetry; “New man”; Myth of Prometheus.

ENOf the vast oeuvre of Eduardas Mieželaitis (1919-1997), the work that attracted the most attention during Soviet times, and which continues to do so today, is his collection of poetry "Žmogus" (Man, 1962), for which he received the Lenin Prize. In it Mieželaitis creates a portrait of the “new man” – the communist – which can be said to have usurped all of his writing. The author of this article analyzes this and other collections of Mieželaitis’s poetry from the 1960s, in which other models of human beings are presented: the Christian and the petty bourgeois. The Christian model of humanity is noteworthy in Mieželaitis’s translations of fragments from the Armenian Catholic monk Grigori Narekatsi’s (951–1003) "Book of Lamentations" (“Laments about the fate of man inspired by the medieval Armenian anchorite Grigor Narekatsi”) in the poet’s 1971 poetry collection "Antakalnio barokas" (Antakalnis Baroque). Drawing on the context of the poet’s oeuvre, the author of the article describes the surprising circumstances and possibilities related to the appearance of these fragments, which are referred to as “Laments” in Mieželaitis’s translations, and notes the opposition between their subject and the atheistic hero presented in "Žmogus". The author presents Mieželaitis’s petty bourgeois human as an antipode to Promethean man who fundamentally belongs to the same model and worldview of “Man". Mieželaitis’s model of “Man” does not meet any Promethean criteria, unless he should be a “defeated” Prometheus, who has already given up on protesting, creating, and dreaming, and has become a sated, banal, and generally satisfied petit-bourgeois. [From the publication]