Vizualinis gestas kavinės fotografijoje

LTstraipsnis skirtas vizualinio gesto temai kavinės fotografijoje. Kavinės aplinka neišvengiamai susijusi su vizualinėmis išraiškomis, o išraiškos - su gestais. Vizualinio gesto tema koncentruoja mūsų dėmesį į kūniškumo, sensoriškumo, išraiškingumo svarstymus. Bet koks gestas yra lyg ir kūniškumo įrodymas ar paties kūniškumo pasirodymas. Be kūniškų sąveikų, be kūniškų sąlyčių mes negalėtume nei pažinti, nei atpažinti vizualinės kavinės raiškos. Tai, ką regime, yra paliesta, išgirsta, vienaip ar kitaip pajausta. Kita vertus, gestas - tai ir pati kavinės aplinka, kavinės apsuptis, kupina ne tik esamo, bet ir buvusio, dingusio, nesamo gesto apraiškų. Kas tada yra kavinė vizualinėje plotmėje? Tai daugybė dingusių, kažkur nugrimzdusių kreipinių, pasiklydusių nuorodų, nesuvaldytų judesių. Vizualiniai atributai ar rakandai virsta neatskiriama vizualinio gesto dalimi. Kavinės kėdė ar stalas, puodelis ar lėkštė - tai vizualinės nuorodos. Šios nuorodos kūniškos, specifinės įmanomos sensorinės užuominos. Šių sensorinių užuominų vizualinė plotmė nepaprastai išraiškinga ir perteklinga. Užuominos primena tai, kas jau dingo, užmena esamų kintančių kavinės erdvių išraiškingumo mįslių. Išraiškos atsispindi fotografijoje kaip interjero fragmentas, kaip pakitusi plastinė geometrija, kaip dingstantis žmogiškojo judesio šleifas. Šio kalbėjimo tema kaip tik susijusi su trijų skirtingų fotografų kavinės raiškos, meninės išraiškos plotmėmis. Nidos, Panevėžio, Šiaulių kavinių plotmės, į kurias mus orientuoja šie fotografai (Aleksandras Ostašenkovas, Ričardas Dailidė, Algimantas Aleksandravičius), lyg ir be galo skirtingos, nepanašios viena į kitą, tačiau visur regimas tas pats vizualinis gestas, įmantrus, nenutrūkstamas, laike nugrimzdęs gestas. Kavinės fotografija peržengia istorinį dokumentavimą, meninį eksperimentavimą [p. 314].