"Rūpintojėlio" iš LKP autoportretas

LTRecenzijoje aptariama Liongino Šepečio knyga „Nepaprastoji karta. Siluetai ir spalvos“ (Vilnius, 2005). Recenzentas rašo: Autoportretų esti visokių. Vienokie kuriami jaunystėje ar pasiekus amžiaus brandą, kitokie - artėjant prie gyvenimo saulėlydžio, kai dažniausiai mėginama sąžiningai pasverti ir įvertinti nueitą kelią, sukaupus išminties ir atsijojus pelus nuo grūdų. Recenzuojamos knygos autorius Lionginas Šepetys taip pat brėžia štrichus savo autoportretui stodamas akistaton su laiku. Tačiau veikiai paaiškėja, kad memuaristui rūpi ne atvirai, sąžiningai, nevaržomai (nors, atrodytų, niekas nebetrukdo) papasakoti apie sudėtingus įvykius, kurių ne tik liudytoju, bet ir aktyviu dalyviu būta, o sukurti įtikinamą ir teisinantį pasakojimą apie savo nuveiktus darbus, išaukštinti savo išskirtinį vaidmenį oficialiame sovietinės Lietuvos kultūriniame gyvenime, sovietizacijos procesus interpretuojant vien kaip Maskvos primestą niekingą nacionalinių mažumų ujimo ir žeminimo politiką, kuriai esą kiek įmanydami priešinosi visi dori ir save gerbiantys Lietuvos partinės nomenklatūros atstovai. [...] Tiek pažintinė, tiek literatūrinė knygos vertė menka. [...] Ji turėtų būti naudinga diskursų analitikams ir mentalitetų istorikams, kurie bando išsiaiškinti, ką iš tiesų byloja tiesą nuslepiantys tekstai [Iš recenzijos].