LTRecenzuojamos trys sovietinių nomenklatūrininkų atsiminimų knygos: A. Samajausko „Ąžuolai nebijo vėtrų“ (Vilnius, 2005), V. Kazanavičiaus „Neišsiųsti laiškai“ (Vilnius, 2005) ir V. Astrausko „Įrėminti laike“ (Vilnius, 2006). Bendras knygų bruožas – netiesos sakymas ir nepakantumas nepriklausomai Lietuvai. Dominuoja pramanai ir okupantų skelbiamieji mitai. Knygose romantizuojama sovietinė praeitis, tokiu būdu siekiama nuteikti tautą dvasinei kapituliacijai, kėsinamasi nustelbti partizanų ir tremtinių liudijimus, sąžiningus istorinius tyrimus. Pavyzdžiui, Kazanavičius neigimai atsiliepia apie 1918-1940 m. Lietuvą, o šlovina sovietų nuveiktus darbus: 8 val. darbo dieną ir socialinį draudimą, Vilniaus universiteto atkūrimą ir t.t. Samajauskas šlovina M. Šumauską, kuris neva kūrė Lietuvos ekonomiką, iš griuvėsių kėlė miestus ir kaimus bei kovėsi, kad Lietuvai atitektų didesni prekių fondai. Tendencingai remiamasi vienpusiškais duomenimis ir įrodinėjama, kad broliška motina Rusija dalijosi žaliavomis, įrenginiais. Eskaluojamas pavojingas mitas apie Lietuvos valstybingumą sovietmečiu, kuris perša išvadą, kad 1990 m. kovo 11 d. tebuvo valdžios perversmas, o ne valstybingumo atkūrimas. Knygose galima rasti ir įdomių faktų. Samajausko citatos padės atsikratyti sąvokos „sovietiniai partizanai“, kiti autoriai - padeda geriau suprasti kai kuriuos veikėjus, pavyzdžiui, M. Šumauską, Stasį Uosį, Algirdą Brazauską.