Dėl vienos lietuvių kalbos tikslo sakinio konstrukcijos

LTStraipsnyje aptariami lietuvių kalbos tikslo šalutiniai sakiniai su kad ir būtojo laiko padalyviu (kad veltui neišmetus pinigų). Skiriamasis šių sakinių bruožas yra pagrindinio ir šalutinio sakinių subjektų sutapimas. Straipsnyje siūlomas vidinės rekonstrukcijos metodu paremtas minėtų tikslo konstrukcijų aiškinimas. Keliama hipotezė, kad padalyvis pradėtas vartoti sakiniuose su vertinamaisiais predikatais kaip „pseudosąlyginė“ strategija faktyvinei interpretacijai išvengti (gerai būtų suradus... = gerai būtų, jeigu surastume…). Iš konstrukcijų su vertinamaisiais predikatais padalyvis buvo perkeltas į optatyvinius (pageidavimą reiškiančius) sakinius (gerai būtų suradus → kad tik suradus…). Be semantinio poslinkio (nuo vertinamosios prie desideratyvinės arba optatyvinės reikšmės), čia įvyko ir sintaksinės insubordinacijos procesas. Pagaliau optatyviniai sakiniai su padalyviu buvo įtraukti į naują sintaksinę priklausomybę su nauja – aplinkybinės tikslo konstrukcijos – funkcija (kad tik veltui neišmetus pinigų → reikia gerai apgalvoti, kad veltui neišmetus pinigų). Baigiamosiose pastabose trumpai aptariami ir preskriptyviniai padalyvinės tikslo konstrukcijos aspektai ir keliama mintis, kad preskriptyvinėje literatūroje vyraujantis neigiamas jos vertinimas gal nėra visai pagrįstas. Raktažodžiai: tikslo sakiniai, padalyvis, komplementacija, vertinamieji predikatai, insubordinacija, resubordinacija.

ENThe article deals with the use of the Lithuanian anteriority converb in -us in a certain type of purpose clauses whose implicit subject is coreferential with the (often also implicit) main clause subject or agent (as in kad veltui neišmetus pinigų ‘in order not to throw money away’). The article offers a historical account for its rise based on internal reconstruction. It is argued that the anteriority converb was introduced as a pseudo-conditional strategy used to avoid a factive reading in constructions with evaluative predicates (as in gerai būtų suradus... = gerai būtų, jeigu surastume... ‘it would be a good thing if we found…’). From evaluative constructions the converb then spread to optative clauses with kad tik ‘if only’ (gerai būtų suradus ‘it would be a good thing to find…’ → kad tik suradus... ‘if only one could find…’). Apart from a semantic shift (from evaluative to desiderative/deontic) this also involved a process of syntactic insubordination. In a subsequent process of resubordination, constructions with the anteriority converb finally came to function as adverbial purpose clauses. In the final part of the article it is argued that the negative view prescriptivist sources take of purpose clauses with the anteriority converb might be up for a revision. Keywords: purpose clause, converb, complementation, evaluative predicates, insubordination, resubordination.

• Bendroji ir specialybės kalbos kultūra.. Kaunas: Pasaulio lietuvių centras, 2006. 296 p.
• Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas. Kaunas : VDU Kompiuterinės lingvistikos centras, 1998-2016. 1 elektroninis išteklius (online).
• Lietuvių kalbos istorinė sintaksė. Vilnius : Lietuvių kalbos institutas, 2006. 612 p.