Memel als Angriffspunkt der Litauer während der Zeit des Deutschen Ordens

LTOrdino laikais Klaipėda (vok. Memel) išliko mažas miestas. Jį apginti Ordinui buvo sunku, nes aplinkui nebuvo kitų nuo vokiečių priklausomų gyvenviečių, platesnės teritorijos gynybai. Remiantis rašytiniais šaltiniais atskleidžiama kaip šis vokiečių įkurtas miestas buvo lietuvių puldinėjamas XIV a. ir XV a. pradžioje, kaip jiems sekėsi ir kaip Vokiečių Ordinas gynėsi. Pažymima, kad puolantiems lietuviams (žemaičiams) pavyko padegti miestą 1323, 1360, 1379, 1393 ir 1402 metais. Šių niokojančių puolimų metu miesto gyventojai buvo žudomi, išsivedami į nelaisvę. Vokiečiai būdavo priversti atstatinėti miestą, stiprinti pilies gynybinius įrengimus. Ypač miestas nukentėjo 1402 m. puolimo metu, o kai 1409 m. buvo pradėtos naujos statybos planuojant sumūryti ir miesto sieną, žemaičiai vėl užpuolė, pridarydami nemažai nuostolių. Po didžiojo 1410 m. karo, pasibaigusio Torunės taika, ir po 1422 m. karo, pasibaigusio Melno taika, Ordinas buvo priverstas atsisakyti pretenzijų į Žemaitiją ir „Didžiąją dykrą“ tarp Prūsijos ir Lietuvos. Tarp vokiečių valdomos Prūsijos ir Lietuvos buvo nustatyta siena, kuri išsilaikė apie penkis šimtus metų iki XX a. Nors po Melno taikos Klaipėdos tvirtovė išliko, vėlesniuose karuose miestas turėjo gynybinę reikšmę, tačiau Klaipėda, pasibaigus iš Prūsijos Ordino žygiams į Lietuvą, jau nebebuvo lietuvių puldinėjimų objektas. Straipsnio pabaigoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad Prūsijoje Vokiečių Ordinui pavyko užimti Rimini auksinėje bulėje jiems skirtas žemes. Iš Veronos auksinėje bulėje priskirtų žemių Ordinui pavyko įsitvirtinti tik Kurše ir Žiemgaloje.

ENIn the time of the Order, Klaipėda (Memel) has remained a small city. It was difficult to defend it for the Order, because there were no other German-dependent places of residence around the area to defend the wider territory. Based on written sources, the article reveals how this city, founded by Germany, was being reviled by Lithuanians in the 14th century and at the beginning of 15th century, how did they succeed and how the German Order was defending. It is known that the attacking Lithuanians (Samogitians) succeeded in firing the city in 1323, 1360, 1379, 1393 and 1402. During these devastating attacks, city residents were killed and captured. The Germans were forced to rebuild the city and to strengthen defence facilities of the castle. In particular, the city suffered in 1402, at the time of the attack. In 1409, when the new building was started planning to mason a city wall, Samogitians attacked again, causing considerable losses. After the great war of 1410, which ended with the Torun Treaty, and the war of 1422, which ended with the Melno Treaty, the Order was forced to refuse any claims to Samogitia and the large uninhabited area between Prussia and Lithuania. A border was established between Prussia and Lithuania governed by the Germans, which lasted about five hundred years until the 20th century. Although after the Melno Treaty the Klaipėda Fortress survived and the city had a defensive significance in the later wars, after the end of the Prussian Order trips to Lithuania Klaipėda was no longer the object of Lithuanian bullying. At the end of the article, the author draws the attention to the fact that the German Order managed to occupy the lands of the Rimini golden bull. Of the lands assigned to the Order by the Verona golden bull the Order was only able to settle in Kurše and Zemgale only.