Nekaltumo prezumpcija

LTStraipsnyje analizuojamas nekaltumo prezumpcijos principas ir jo turinys baudžiamajame procese. Baudžiamojo proceso kodeksas nustato, kad „kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas arba kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“. Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į tai, kad šiuo metu yra aiškūs tik pagrindiniai šio principo turinio elementai: asmens kaltumas turi būti įrodytas Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka; asmuo laikomas kaltu nusikalstamos veikos padarymu tik įsiteisėjus teismo nuosprendžiui; Baudžiamojo proceso kodekso numatytos procesinės prievartos priemonės negali būti vertinama kaip kriminalinė bausmė už padarytą nusikalstamą veiką; ikiteisminio tyrimo ir teismo procesiniuose dokumentuose negali būti formuluočių ir išsireiškimų apie įrodytą asmens kaltumą nusikalstamos veikos padarymu. Nekaltumo prezumpcijos principo turinio aiškinimui itin svarbi Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Nekaltumo prezumpcija; Presumption of innocence.

ENThe article analyses the principle of the presumption of innocence and its contents in the criminal process. The code of criminal process provides that “every person suspected or accused of a criminal act is presumed to be innocent until their guilt is proven in the manner established under this code and is recognised as standing up by court order.” The article points to the fact that currently, only the main elements of the contents of this principle are clear: the guilt of a person has to be proved in the manner prescribed by the code of criminal process; a person is considered guilty only when the court order is standing up; the instruments of procedural compulsion as provided in the criminal process code cannot be construed as criminal punishment for criminal activity; procedural documents of pre-trial investigation and trial cannot contain wordings or expressions about the person’s guilt of having committed criminal activity as bona fide. The jurisprudence of the European Court of Human Rights is particularly important for the interpretation of the contents of the principle of the presumption of innocence.