Dar kartą apie legendą
LTApie senokai legenda tapusį Andriaus Olekos-Žilinsko darbą Lietuvoje 1929–1934 m. rašyta daug, gal net daugiau negu apie kitus tarpukario Lietuvos teatro reiškinius ir įvykius. Be visų kitų publikacijų šia tema – gana išsami Gintaro Aleknonio monografija "Pakeliui: Režisierius Andrius Oleka-Žilinskas (2001)". Atrodo, ką čia nauja pasakysi: atvažiavo talentingas menininkas – artistas, režisierius – į gimtinę ir tamsuolių bei pavyduolių buvo „suvalgytas“, neapsikentęs provincijos rutinos pabėgo į Ameriką. Bent taip liudija teatro istorijos ir teatralų (daugiausia Olekos-Žilinsko mokinių) prisiminimai. Tokių minčių vedamas sėdausi skaityti Petronėlės Česnulevičiūtės (1925–1911) paskutiniosios (jau pomirtinės) knygos Andrius Oleka-Žilinskas, Balys Sruoga ir kiti. Knygos autorė puikiai nujautė galimą skaitytojo skepsį, tad įžanginiame skyriuje „Klausimai – atsakymai. Ir vėl klausimai (Vietoj pratarmės) priversta teisintis, kad imasi tokios nučiupinėtos temos, iškelia dvi rūpimų klausimų grupes. Pirmoji bendresnė: koks buvo ano meto mūsų teatras, teatro žmonės ir teatro publika – ar tikrai tokie jau tamsūs ir provincialūs? Antroji daugiau liečia konkrečiai Oleką-Žilinską: kodėl ir kaip menininką, turėjusį gana tvirtą užnugarį (jo veiklą rėmė tokie autoritetai kaip Vincas Krėvė, Stasys Šilingas, Levas Karsavinas, Vladimiras Šilkarskis, Mstislavas Dobužinskis ir ypač Balys Sruoga), taip lengvai sudorojo negeranoriai kritikai? Taip suformuluoti klausimai leidžia ne tik atskleisti, kaip viskas vyko, bet ir – kodėl. O neaiškumų šioje istorijoje, pasirodo, tikrai nemaža [p. 31].
