Autoironijos ir gražbylystės vainikas

LTRecenzijoje apariama Andriaus Jakučiūno knyga „Lalagė: Apsakymų vainikas“ (2011) – intelektualizuotas prozos kūrinys. Knygoje ironiškai perkuriami tradiciniai siužetai, sumaniai žaidžiama intertekstualumu. Joje esama ir modernistinės estetikos požymių, ir nuorodų į Antikos laikus menančią klasiką. Autorius demonstruoja įgudusio prozos meistro kvalifikaciją. Knyga yra lyg vainikas, neturintis išeities taško ir nežadantis aiškaus sprendimo finale. Siužetas – schematiškas, įspraustas į kamerinę aplinką: pirmu asmeniu prisistatantį anoniminį pasakotoją, klaidžiojantį po ankštas, nereikalingų daiktų prigrūstas valdas, supa sąlygiškus vaidmenis atliekančių personažų galerija. Lalagės vardas etimologiškai nurodo į gyvą triukšmą, neartikuliuotą kalbos dūzgesį, gražbylystę, daugiažodžiavimą, kurio knygoje nemažai. Šis kūrinys – apie rašymo procesą, apie tai, kaip kalba nugali pasakotoją, tampa jo priešininku. Kalba mėgaujamasi ir kankinamasi. Į vainiką supintos pasakojimo gijos byloja apie mirtį ir seksą. Vis dėlto erotizuota vaizduotė organizuojama pagal specifinius lingvistinius dėsnius. Knygoje plevena platoniški eidosai ir laisvai liejasi fiziologiniai skysčiai, skaitytoją įtraukia intelektualinė sofistika, kurios probleminius mazgus galima stropiai narplioti, bet taip pat galima viską palikti savieigai, lotyniškas sentencijas ir poezijos citatas skaityti kaip ezoteriškus burtažodžius. Knygos autorius XXI amžiaus skaitytojui siūlo antikines formas mėgdžiojantį (ar dekonstruojantį) pasakojimą.