Legal status of Lithuania's Armed Resistance to the Soviet occupation in the context of state continuity
LTŠiame straipsnyje analizuojamas unikalus politinis ir teisinis aktas – 2009 m. kovo 12 d. Lietuvos Respublikos Seime priimta deklaracija, kuria Jonas Žemaitis, ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo lyderis 1949-1954 m., pripažintas Lietuvos valstybės vadovu. Ši deklaracija svarbi tuo, jog joje teigiama, kad Jonas Žemaitis de facto atliko Respublikos Prezidento pareigas. Apsiimama išsamiai išanalizuoti šį teisės aktą, jo konstitucinę svarbą, ir Lietuvos pozicijos dėl partizaninio judėjimo stabilumą tarptautinės teisės kontekste. Deklaracija taip pat nagrinėjama kaip atvejis, kuriame užčiuopiami valstybingumo tęstinumo aspektai ir jų atspindžiai vietos ir tarptautinėje teisėje. Pažymima, jog lietuvių partizaninio judėjimo vertinimas tarptautinės teisės kontekste yra kontraversiškas, nes nei jis, nei jo lyderiai niekada nesulaukė tarptautinio pripažinimo. Išsamiai aptariamos deklaracijos priėmimo aplinkybės. Padaryta išvada, jog deklaracija įteisino faktą, kad Lietuvos valstybingumas tęsėsi karo metais ir po jo, todėl Lietuvos piliečiai turėjo teisę išsaugoti savo pilietybę ir priešintis okupacijoms. Taip pat atskleista, jog dėl deklaracijos, pokaryje besitęsęs ginkluotas antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje įteisintas kaip teisėtas veiksmas ginant egzistuojančią Lietuvos valstybę nuo sovietinės okupacijos, vadinasi, partizanų pajėgos laikytinos teisėtomis Lietuvos valstybės gynybos pajėgomis. Galiausiai, deklaracija leido ginkluoto pasipriešinimo lyderius laikyti Lietuvos valstybės vadovais, o Sovietų Sąjungos veiksmus Lietuvoje bei LSSR įsteigimą – neteisėtais.
