Šešėlių žaismas

LTRecenzijoje aptariamas „Akiračių“ mėnraštyje publikuotas istoriko Liudo Truskos straipsnis „1944–1953 metai: ką davė Lietuvai partizaninis karas“ (2003, kovas). Reaguojama į istoriko poziciją ir polemizuojama Lietuvos pasipriešinimo judėjimo, partizaninio karo ir sovietinės okupacijos temomis. Komentuojami L. Truskos teiginiai apie pokario istorijos baltųjų dėmių užpildymą ir naudojamus argumentus, kritikuojamas istoriko tekstuose dažnai minimas teiginys, jog 1940 metais didžiausia Lietuvos gėda ir problema buvo ta, jog nebuvo adekvačiai reaguota į okupaciją, tai yra, - nepasipriešinta. Argumentuojama, jog okupacijos ir aneksijos faktas reiškė valstybės išnykimą ir ėmusius galioti kitus dėsnius. Tai paskatino antinacinės rezistencijos organizacijų Lietuvių fronto, Lietuvos laisvės armijos, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos atsiradimą. Šios pogrindžio organizacijos veikė pagal tam tikrą tuomet susiklosčiusią okupacijos specifiką bei atitinkamą logiką. Nuo 1943 metų aktyviai imta svarstyti pasipriešinimo sovietams galimybė bei taktikos problemos. Tai darė Lietuvių frontas, Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, Lietuvos laisvės armija. Kritikuojami L. Truskos teiginiai, jog partizaninis karas prasidėjo gaivališkai, jį sukurstė sukilėlių, nacių kolaborantų suėmimai ir mobilizacija į Raudonąją armiją, taip pat polemizuojama partizanų, inteligentų, Katalikų bažnyčios ir neginkluoto pogrindžio veiklos temomis. Recenzentės nuomone, L. Truskos teiginiai yra kontraversiški ir provokuojantys daug nevienareikšmiškų samprotavimų.