Forms of coercion in peaceful Christian missions
LTStraipsnyje analizuojamos prievartos formos, taikytos taikiose krikščioniškose misijose. Prievartos formos, naudotos krikščioniškose misijose, buvo įvairios: pradedant vykdyta depagonizacija (stabų griovimu), grasinant ar net smurtiškai susidorojant, baigiant psichologinėmis įtaigos formomis. Atlikus tyrimą aiškėja, kad prievartą galime skirstyti į dvi pagrindines dalis - socialinę ir politinę. Pagal vykdomų misijų darbo formas dar nuo XX a. pirmos pusės yra prigijęs misijų skirstymas į tris dalis - Wortmission (misijos žodžiu), Tatmission (misijos veiksmu) ir Schwertmission (misijos kalaviju). Socialinę prievartą savo pavaldinių atžvilgiu vykdė „savas" valdovas, taigi, ne užkariautojas. Tokie valdovai buvo Lenkijos kunigaikštis Boleslovas Narsusis, Vengrijos karalius Šv. Steponas ir daugelis kitų. Tokie valdovai buvo ir Mindaugas, Jogaila bei Vytautas. Politinę prievartą vykdė užkariautojas, koks prūsams buvo Vokiečių ordinas, arba Dauguvos visuomenėms - Kalavijuočių ordinas (vėliau tapęs Vokiečių ordino dalimi). Dėl šios priežasties savo esme socialinė prievarta skyrėsi nuo politinės prievartos. Skyrėsi ir misionierių vaidmuo vykdant socialinę bei politinę prievartą. Vienas reikalas, kai misionieriai tapdavo socialinės prievartos reiškėjais, visai kas kita, kai - politinės. Tačiau tarpinėje būsenoje buvo tie misionieriai, kurie ėmėsi įgyvendinti politinių struktūrų organizavimą, nesant šioms struktūroms. Tokie misionieriai naudojo tam tikras prievartos formas (ginklus, ėmė įkaitus ir pan.), nors konvertitams nebuvo nei „savas" valdovas, nei užkariautojas, koks buvo Vokiečių ordinas. Į tai atsižvelgus darytina išvada, kad „Schwertmission" galėjo būti socialinė prievarta, tačiau ne politinė. Tad savo esme „Schwertmission" negalime prilyginti Kryžiaus karams, kaip neretai daroma istoriografijoje.
ENArticle analyses forms of coercion employed in so-called peaceful Christian missions. Two forms of coercion are distinguished social, implemented by the ruler towards his subjects, and political, imposed by a conqueior. However, the fact that on certain occasions missionaires employed both social and political forms of coercion is also taken into consideration. These occasions were cases when missionaires who faced a polansed nobility lacking a strong political leader (the nobility and/or the ruler would be the backbone of a successful mission) would undertake the formation of political structures, thus absorbing secular functions as well. This happened to the first bishops who worked among the Prussians and Livonians (Christian, Meinhard, Berthold and Albert). On the other hand, the analysis revealed that peaceful missions, as they have been perceived in historiography, contained certain forms of coercion defined by the term "social coercion". Thus the logical question arises what kind of missions can be qualified as military/coercive which in historiography are most frequently named "Schwertmission''. The article suggests the conclusion that, in their nature, "Schwertmission" were different form the so-called "sword missions", yet were loaded with social coercion. Hence, Schwertimission and Crusade are not identical concepts, though they are still used as such in historiography.
