Lietuvas režija (1945-1970)

LTLaikotarpis nuo 1945 iki 1970 m., Lietuvos teatro istorijoje skirstytinas į du laikotarpius: 1945-1956 m. ir 1957-1970 m. Tai būdinga ir kitoms Lietuvos meno sferoms – literatūrai, dailei, muzikai. Šį skirstymą lemia žinomos socialinės ir politinės aplinkybės. 1957 m. buvo politinio „atšilimo“ pradžia, kai po Stalino mirties šiek tiek pakilo „geležinė uždanga“, užsimezgė pirmieji ryšiai su Vakarų meno kūrėjais. Esminių permainų viltys neišsipildė, bet kūrybinis procesas tapo neabejotinai laisvesnis ir intensyvesnis. Pokario metais dirbo du žymūs prieškario režisieriai – Borisas Dauguvietis (1885-1949) ir Romualdas Juknevičius (1906-1963). 1946-1957 m. Lietuvoje veikė 5 dramos teatrai, kurie visi susidūrė su menininkų (aktorių, režisierių, meno vadovų) trūkumu (labai daug kas pasitraukė į Vakarus). Sumenko repertuaras, nes teatrai priversti statyti vulgarias lėkštų ideologinių deklaracijų deklamacijas, kurios buvo svetimos lietuvių mentalitetui ir tradicijoms. 1957-1970 m. laikotarpis labai skiriasi nuo pokario dešimtmečio. Sovietų Sąjungoje atsisakyta masinių represijų praktikos, režimas tapo švelnesnis, gauta kiek daugiau informacijos apie meno raidą Vakaruose. Tiesa, apskritai komunistų partijos ir jos vadų – Nikitos Chruščiovo ir Leonido Brežnevo požiūris į meną liko primityvus ir utilitarinis, ideologinės priežiūros jokiu būdu neatsisakyta. Nepaisant to, Lietuvoje sustiprėjo tautinė savimonė, neužgeso nacionalinio valstybingumo idėja. Kūrybinę veiklą pradėjo jaunoji mokslus Maskvoje baigusių režisierių karta -Vytautas Čibiras, Povilas Gaidys ir Jonas Jurašas.Reikšminiai žodžiai: Teatras; Režisūra; Sovietmetis; Theatre; Theatre directing; Soviet period.

ENThe time period from 1945 till 1970 in the history of Lithuanian theatre is divided into two periods: 1945-1956 and 1957-1970, which is also characteristic of other areas of Lithuanian artistic activities, i. e. literature, art and music. The division results from the well-known social and political circumstances. The year 1957 was the start of the political “thaw”, when, after Stalin’s death the “iron curtain” was to a certain extent raised and there emerged first relations with the Western art creators. The hopes for essential change did not come into reality, however the creative process became significantly more free and intensive. During the post-war times two well-known directors of the pre-war period – Borisas Dauguvietis (1885-1949) and Romualdas Juknevičius (1906-1963) continued their activities. In 1946-1957 there were 5 drama theatres in Lithuania, all of which faced a lack of artists (actors, directors and art directors), since a lot of them went West. The repertoire got poorer, since the theatres were forced to stage vulgar declamations of lame ideological declarations, which were foreign to Lithuanian mentality and traditions. The time period of 1957-1970 was significantly different from the post-war decade. The Soviet Union refused the practice of mass repressions, the regime became lighter and more information on development of art in the West was acquired. Truth be told, the view of art by the Communist Party and its leaders – Nikita Khrushchev and Leonid Brezhnev remained primitive and utilitarian, the ideological supervision was not refused. Despite that the national self-perception got stronger in Lithuania and the ideal of national statehood was not put out. The young generation of directors, who graduated in Moscow, i. e. Vytautas Čibiras, Povilas Gaidys and Jonas Jurašas commenced their creative activities.