Raganos meilės ypatybės
LTStraipsnyje, remiantis B.Jonuškaitės apsakymu „Ragana ir...“, bandoma filosofiškai reflektuoti meilės temą. Pažymima, kad filosofai vengia svarstyti su meile susijusius reikalus, tačiau tai sėkmingai kompensuoja rašytojai. Teigiama, kad meilė grožinėje literatūroje yra būtina sąlyga, net jei kūrinys ir nėra specialiai skirtas meilei. Nagrinėdamas pasirinktą apsakymą, autorius pažymi, kad fabuloje nesunku identifikuoti populiariausio literatūroje siužetinio meilės varianto – vadinamosios „nelaimingos meilės“ arba „meilės be atsako“ – požymius. Pastebima, kad laiminga abipusė meilė kūrėjams atrodo nuobodoka, be to, mylintis, bet nemylimas herojus dažniausiai sulaukia skaitytojų simpatijų ir užuojautos. Aprašydamas apsakymo herojės, įsimylėjusios vedusį vyrą, situaciją, autorius teigia, kad santuokos ir meilės santykis yra gana problemiškas, o kadangi meilė nėra nei būtina santuokos sąlyga, nei neišvengiama jos išdava, tad jų nereikia sieti kokia nors griežtesne priklausomybe. Svarstydamas galimas apsakymo pabaigos variacijas, autorius pažymi, jos paliekamos skaitytojų interpretacijoms, kurios yra svarbesnės už tikrus ar nuspėjamus herojų likimus. Konstatuojama, kad literatūros kūrinys atliko savo funkciją – suteikė progą mąstyti, interpetuoti, klausti. Daroma išvada, kad šiuo atžvilgiu grožinė literatūra gimininga filosofijai ir net tam tikra prasme už ją pranašesnė: klausimų literatūriniame kūrinyje neretai išlyla daugiau nei filosofiniame. Todėl meilės filosofijos kūrėjams ir tyrinėtojams grožinė literatūra yra neišsemiamas idėjų ir interpretacijų lobynas.
