Human rights in an epoch of disengagement
LTXXI amžiaus pradžioje beveik niekas neabejoja nei žmogaus teisių sąvokos teisėtumu ir prasmingumu, nei jos vaidmeniu formuojant modernųjį politinį bei moralinį jautrumą. Neaišku tik žmogaus teisių pobūdis ir prigimtis. Ar jos - tikrai universalus žmogiškosios egzistencijos elementas, pirminis, prieš visas teorijas ir metafizikas pasireiškiantis, tačiau giliai etiškos prigimties (Emmanuelio Levino prasme) mūsų sielos judesys Kito (už kurio orumą esame atsakingi, to negalėdami paaiškinti) akivaizdoje? Žodžiu, ar tai išties visiems bendras žmonijos rūpestis? O gal žmogaus teisės - tik gerai suformuluotas, solidžiai pagrįstas vakarietiškojo liberalizmo ir liberalios demokratijos elementas, subtiliai primetamas visam likusiajam pasauliui? Gal žmogaus teisių pavidalu Vakarų individualistinės civilizacijos tik braunasi, kad ir labai moderniu, savo dvasia ir politinėmis implikacijomis pažangiu būdu, į nevakarietiškų civilizacijų, daug giliau įsišaknijusių savo tradicijomis ir hierarchiniu pasaulio supratimu, sielas? Kiek pagaliau galime visuotinai iškelti žmogaus teises kaip svarbų užsienio politikos ir tarptautinių santykių aspektą? Ar taip darydami nerizikuojame žmogaus teisių instrumentalizuoti ir jomis piktnaudžiauti? Šiame straipsnyje ieškoma atsakymų į šiuos klausimus, be kita ko, pakritikuojant daugiakultūriškumo (multikultūralizmo) sąvoką, tačiau labiausiai išskiriant ir išlukštenant dvi žmogaus teisių koncepcijas - ideologinę ir lengvai ideologizuojamą, iš vienos pusės, ir neideologinę, iš kitos pusės. Tik pastaroji leidžia įsteigti universalią žmonių bendrystę ir tikrą solidarumą - šią koncepciją gynė tokie žmonės kaip Andrejus Sacharovas, Jelena Bonner, Sergejus Kovaliovas, Aleksandras Štromas ir kai kurie vakariečiai, tarp jų Andrė Glucksmannas.
ENAt the begging of the 21st c. there are practically no doubts in the legitimacy and meaning of the concept of human rights and its role when forming the modern political and moral sensibility. The nature and character of human rights still remain unclear. Whether they are a universal element of human existence? Whether it is a common issue of the humankind? Or maybe human rights are just a well formulated and solidly justified element of the western liberalism and liberal democracy, which is imposed on the rest of the world in a very subtle manner? Maybe western individualist societies use human rights as a modern way to interfere into non-western societies with their deeply rooted traditions and the hierarchical perception of the world? To what extent can human rights be the aspect of foreign politics and international relations? Is there a risk of human rights becoming an instrument for abuse? This article seeks answers to these questions and, by criticising the concept of multi-culturalism and mostly revealing two concepts of human rights, i.e. ideological concept from the one side, and non-ideological from the other. Only the latter allows establishing the universal human community and true solidarity. This concept was protected by such personalities as Andrei Sacharov, Jelena Bonner, Sergei Kovaliov and other prominent activists.
