Heinricho Heine's poezijos šaukiniai

LTSvetimos kalbos įtarpai dainiško tipo eilėraštyje – moderniosios poezijos naujovė – jau buvo žinomi Baroko epochoje kaip ironiškas „mokytų poetų“ erudicijos žaismas. Įpindami į originalų tekstą svetimkalbe citatą, 20-ojo amžiaus poetai ieškojo dvasinės giminystės gijų ir netikėtų instrumentacijos efektų. Jono Aisčio eilėraštis „Lorelei", paskelbtas 1932 m., prasideda ir baigiasi Heinricho Heine's 1824 m. sukurtos populiarios dainos vokiškomis eilutėmis. Tai kūrinio sąrangos atraminė kolona, rišanti pradžios ir pabaigos skliautus, rimų sąskambiais sukabinanti dvi vienas kitai svetimas kalbas, savaip rikiuojanti ritmines melodijas, tinkamas tik šiai erdvei, pagaliau iškelianti pagrindinį leitmotyvą į pačią viršūnę. Iš kur ta lietuvio poeto giminystė su paskutiniuoju vokiečių romantizmo elegiku? Nepriklausomoje Lietuvoje Heinrichas Heine -vienas populiariausių vokiečių poetų, moksleiviams pažįstamas iš vokiečių literatūros skaitinių, muzikos mėgėjams iš gausybės dainų, R. Schumanno, E Schuberto, R. Wagnerio ir kt. sukurtų pagal jo tekstus. Laikraščiuose ir žurnaluose dažnai pasirodo jo eilėraščių, baladžių, prozos fragmentų vertimai. Vertėjų sąraše - kelių kartų poetai, jau išleidę po kelis rinkinius ir tik pradedantys. Heineʼs lyrika pradedantiems literatams imponavo savo melodija, jausmo pilnatve ir jos išraiškos laisve, romantinio pasakingumo aura ir folklorizuota poetine kalba. Lietuvių originaliosios poezijos daugiabalsiškumas, atsiradęs nepriklausomos Lietuvos literatūriniame gyvenime besikryžiuojant skirtingoms srovėms, kartotiniai to paties kūrinio vertimai smarkiai pakėlė lietuviško poetinio vertimo lygį. Gausūs Heineʼs lyrikos vertimai turėjo palikti pėdsakų ir originaliojoje lietuvių lyrikoje, tačiau jie sunkiai atsekami.