Iš nebūties išplėšti

LTBeveik iki pat šios dienos Lietuvoje būta įsitikinimo, kad Liudas Dovydėnas parašė tik du dėmesio vertus kūrinius – romaną "Broliai Domeikos" ir atsiminimų rinkinį apie bolševikmetį "Užrašai". Visa kita šio autoriaus kūryba skendėjo rūkuose ir buvo benueinanti į užmarštį. Dabar, kai vieną po kito kūrinius išplėšiame iš nebūties ir pateikiame skaitytojams, aiškėja, kad ir tas garsusis romanas turėjo ir tebeturi konkurentų (Per Klausučių ūlytėlę, Tūkstantis ir viena vasara), ir Užrašai (vėliau pavadinti Mes valdysim pasaulį) turi tęsinį. Ir tai ne kokia kritikų ar leidėjų išmonė, o paties autoriaus prisipažinimai bičiuliams ir kolegoms rašytojams. „Ypatingai Mortensenas žadėjo rasti Australijoje leidėją knygai iš DP gyvenimo a la Mes valdysim pasaulį“; „Iš DP gyvenimo knygeliūkštė verčiama čia pat Vokietijoje“ (iš laiškų, 1946–1948 m. rašytų Stasiui Santvarui ir Antanui Vaičiulaičiui). Ta „knygeliūkštė“, pavadinta "Žmonės ant vieškelio", išėjo 1949 m. Ingolštate. Angliškas jos variantas, deja, nepasirodė, bet ir lietuviškasis liko gulėti primirštas. Viena iš priežasčių, kodėl taip atsitiko, matyt, bus ta, kad JAV lietuvių skaitytojams ji atrodė neaktuali dėl kritiškų autoriaus nuostatų, kita vertus, skubos ženklų jos stiliuje taip pat apstu, o pakartotino dėmesio – nei autoriaus, nei leidėjų nesulaukta. Tik dabar, praėjus daugiau nei šešiems dešimtmečiams, atsiradus mecenatui (sūnus Jonas Dovydėnas), galime ją ne tik perskaityti, bet ir iš naujo įvertinti. Literatūros tyrinėtojų ji vadinta ir romanu (Vytautas Aleksandras Jonynas), ir „eseistinio memuarinio pobūdžio apybraižomis“ (Elena Bukelienė), ir beletrizuotomis dokumentinėmis apybraižomis (Vytautas Kubilius). Pats autorius ją yra apibūdinęs kaip dokumentinę apysaką. [p.70].