Fortepijoninio trio žanro ištakos ir formavimosi raida

LTInstrumentinės muzikos šakos, išauginusios fortepijoninį trio, kildinamos XI a.- tai vokalinių formų perdirbiniai. XVI a. Italijoje įsitvirtina vokalinių pasaulietinių kūrinių instrumentinės versijos, o protestantiškoje Vokietijoje atsiranda originalių tribalsių instrumentinių kūrinių (ypač XVI – XVII a.). Trio sudėtis – klavyras, melodinis instrumentas ir styginis bosas – formavosi XVII a. Vokietijoje proceso atrama - smuiko sonata su klavyro skaitmeniniu bosu, Italijoje - instrumentinis koncertas, XVIII a. pr. Prancūzijoje - klavyro su styginiais instrumentais ansamblis. Iki XVIII a. vidurio susiformavo du pagrindiniai instrumentinės muzikos evoliucijos keliai. Vienas jų orientavosi į klavyrą kaip harmoninį instrumentą (klavyrinė sonata su pritarimu), kitas - į melodinių instrumentų ansamblį (privalomas klavyras ir melodiniai instrumentai). Minėtų kelių sankirtoje atsiranda fortepijoninio trio pradmenys. Pirmuose J. Haydno trio (XVIII a.5-ąjį ir 6-ąjį dešimtmečiais) išryškėja žanro koncertiškumas ir posūkis sonatinio-simfoninio ciklo link. 1786-88 m. sukurtuose W. A. Mozarto trio įsitvirtina fortepijonas ir ansamblio sudėties stabilizacija pabaigia žanro formavimąsi. Žanro įtvirtinimas ir tolesnė jo formos bei tematikos plėtotė stebima septyniuose L. van Beethoveno fortepijoniniuose trio. Fortepijoninį trio - klasikinį kamerinį žanrą - apibūdina: - smuiko ir violončelės partijų savarankiškumas, esant fortepijono prioritetui; - styginių ir fortepijono priešprieša, esant subalansuotam skambesiui; - bendras ir visuotinai priimtas žanro pavadinimas pagal atlikėjų sudėtį. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Fortepijoniniai trio; Žanro raida; Kameriniai ansambliai; Piano trio; Development of genre; Chamber ensebles.

ENThe piano trio evolved from the branches of instrumental music originating in the 11th century and derived from the reinterpretation of vocal forms. The instrumental versions of vocal worldly works of music took roots in Italy in the 16th century, while the protestant Germany gave rise to original triphthong instrumental works of music (especially in the 16th-17th centuries). The composition of a trio – clavier, a melodic instrument and a string bass – formed in the 17th century. In Germany the process was based on violin sonata with the digital bass of the clavier; in Italy – the instrumental concert; and in the 18th-century France – the ensemble of the clavier with the strings. Two main evolutionary paths of instrumental music were formed by the mid-18th century. One of them was centred on the clavier as a harmonic instrument (clavier sonata with accompaniment), and the other – on the ensemble of melodic instruments (the mandatory clavier and melodic instruments). The foundations of the piano trio were laid on the intersection of the said paths. The concert potential of the genre and the turn towards sonata-symphonic cycle were revealed in the first J. Haydn’s trio (1750s-1760s). W. A. Mozart’s trio created in 1786-88 established the grand piano, stabilised the composition of the ensemble and thus completed the formation of the genre. The consolidation of the genre and the further developments in its form and themes can be observed in the seven piano trios of L. van Beethoven.