Nuo metafizinio teatro į apšvietos baimę
LTStraipsnyje sąmoningumo istorijos perspektyvoje tyrinėjama teatrinė kultūros forma ir jos transformacijos. Autorius analizuoja teatrališką gyvenimo sampratą ir jos atributus, būdingus XVII a. pb. – XVIII a. pr. kultūrai: spektaklius, procesijas, raganų teismus. Atskleidžia, kad teatro struktūra įsiskverbė į vidinio gyvenimo interpretacijas, kūno veiksmus. Žmogus buvo aktorius metafiziniame teatre. Kūnas buvo konsoliduojamas kaip objektas stebėtojiškoje religinio vertinimo perspektyvoje. Svarbiausiame XVIII a. antrosios pusės lietuvių literatūros tekste – Donelaičio „Metuose“ – pranyko teatrališkoji gyvenimo samprata. Ji tapo nebereikalinga, nes kaimo žmogus egzistuoja natūraliųjų gamtos procesų apibrėžtoje erdvėje, kurioje pildo ir Dievo valią. XVIII a. antroje pusėje grįžtama į gamtą. Donelaitis taip pat nujautė, kad tautinės kalbos konstruoja žmonių pasaulį. Tai buvo pirmasis tautinio atgimimo intelektualinis impulsas. Donelaičio pasaulis yra suvoktas racionaliau, žemiškiau negu barokiškasis, o tame pasaulyje gyvenąs lietuvis vaizduojamas jausmais sukrečiamu žmogumi. Ryškiausios jo emocinės savybės – išgąstis ir verksmingumas. Apibendrinus teigiama, kad metafiziniame teatre lietuviai vargu ar kuo esmingiau išsiskyrė iš kitų katalikiškų Europos kraštų. Donelaitis Apšvietos epochos ir protestantiškos literatūros kontekste – originali figūra, ir jo originalumas siejasi su jo lietuviškais panteistiniais elementais.Reikšminiai žodžiai: Apšvieta; Barokas; Interpretacija; Kristijonas Donelaitis; Literatūra, XVIII a.; Teatro kultūra; „Metai“; Baroque; Enlightenment; Interpretation; Kristijonas Donelaitis; Lithuanian literature, 18th century; Theatre culture; „Metai“; „Metai“ („The Seasons“).
- Mažosios Lietuvos muzikos kultūros demokratėjimo prielaidos / Laima Kiauleikytė. Kultūrologija. 2004, t. 11, p. 265-285.
- Vaizdas kaip atminties medija / Odeta Žukauskienė. Lietuvos kultūros tyrimai. 2018, 10, P. 125-140.
