Žemaičių kalbinis prisitaikymas kaip sociokultūrinis reiškinys
LTAnalizuojant žemaičių, gyvenančių etnografinės Žemaitijos teritorijoje, masinės apklausos duomenis paaiškėjo, kad žemaičiams bendraujant su kitais lietuviais už Žemaitijos regiono ribų tenka didesnis negu kitiems psichologinės adaptacijos krūvis. Tokia nevienareikšmė žemaičių padėtis pirmiausia atsiranda dėl objektyvių priežasčių: visos trys žemaičių tarmės kur kas labiau negu aukštaičių tarmės yra nutolusios nuo bendrinės lietuvių kalbos. Tai lemia žemaičių tarmių grupės, lietuvių kalboje sudarančios atskirą – žemaičių – dialektą, palyginti gana didelis skirtumas su aukštaičių tarmėmis. Žemaičių kalbinis ir tradicinės kultūros savitumas daug lemia ir „etninių“ žemaičių mąstymą bei jų pastangas kurti rašomąją kalbą žemaičių tarme. Ne tik XIX, bet ir XX a. du kartus buvo iškeltas klausimas dėl reikmės žemaičių tarmę paversti rašto kalba. Vykstant lietuvių regioninių grupių integracijos procesui pastebime ilgalaikius žemaičių kalbinio prisitaikymo poslinkius.XX a. ir dabar jie reiškiasi kalbiniu nužemaitėjimu, laipsnišku jaunesniųjų kartų žemaičių perėjimu prie bendrinės kalbos arba prie aukštaičių tarmės. Žemaičių kalbinis konformizmas pastebimas ne tik Žemaitijos paribiuose, bet ypač kai kuriuose žemaitišką veidą prarandančiuose Žemaitijos miestuose. Kontroversiška žemaičių tarmės padėtis lietuvių nacijos kontekste turėjo reikšmės ir aktualizuojant žemaičių klausimą jau atkurtoje Lietuvos valstybėje XX a. pabaigoje.
ENArticle was written based on field research1 collected by the author and his assistants. The object – the current ethnographic Samogitian community. The goal – to find out the reasons, process, stimulating factors and personal motivations of the socio-cultural phenomenon that can be conditionally called the Samogitian people’s “abandoning” of their cultural heritage, the disappearance of their distinct dialect. Analysis of Samogitians, living in the ethnographic territory of Samogitia, through a mass survey, showed that for Samogitians, when communicating with other Lithuanians outside of the region of Samogitia, there is a bigger burden of psychological adaptation than for anyone else. This ambiguous situation of the Samogitians is due to objective reasons: the three Samogitian dialects, much more than the Highlander (Aukštaičiai) dialect, are further from the standard Lithuanian language. This is due to the Samogitian dialect groups’, which form a separate – Samogitian – dialect of the Lithuanian language, relatively large difference from the Highlander dialects. The Samogitian language’s and traditional culture’s singularity determines also the thinking of “ethnic” Samogitians and their efforts to develop a written language in the Samogitian dialect.Not only in the 19th c., but also in the 20th c., the issue of the Samogitian dialect’s need for a written language was raised. In the Lithuanian regional group integration process, long-term Samogitian language adaptation shifts can be seen. In the 20th c. and now they are manifested in linguistic de-samogitianisation (nužemaitėjimas), the gradual transition of younger generation Samogitians to the standard language or the dialect of the Highlanders. Samogitian linguistic conformism can be observed not only in the margins of Samogitia, but especially in some of the cities that are losing their Samogitian features. The controversial situation of the Samogitian dialect in the context of the Lithuanian nation was important in the actualization of the Samogitian question in the restored Lithuanian State at the end of the 20th c.
