Stāstījuma fenomens modernajā lietuviešu dzejā

LTStraipsnyje pristatoma naratyvo genezė šiuolaikinėje lietuvių literatūroje nuo Maironio iki moderniausių Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio ir Kornelijaus Platelio darbų. Straipsnyje teigiama, kad Maironis pradėjo kalbėti savo romantinio herojaus vardu ir išreiškė savo stiprias vidines patirtis ir emocijas. Bet Maironio lyrinio herojaus genezėje esama dvigubos -- herojaus ir poetos -- figūros: poeta Maironio darbuose išreiškia vidinius ir sakralius pasaulio siužetus, o herojus pasakoja mums apie žmogaus patirtį istorijoje ir laike. Nepaisant komplikuotos XX a. istorijos, herojus, turintis kilmingo kunigaikščio ir pranašo bruožų, buvo visada populiarus lietuvių poezijoje. Aiškiau tai matyti Marcinkevičiaus darbuose. XX a. lietuviškosios tradicijos branduolys galėtų būti susietas su individualiu, Maironio ir Marcinkevičiaus pristatomu, romantiniu jausmu. Poetas Martinaitis buvo radikaliausias, kai savo poemoje "Kukučio baladės" (1977) pradėjo polemizuoti su tradiciniu romantinių jausmų modeliu. Vietoj to, kad bandytų sulaikyti aukštesnės egzistencijos momentus ir atskleistų individualias poeto emocijas, Martinaitis savo baladėse kitaip elgiasi: bando suvokti istorijos procesą Kukučio akimis ir paaiškinti jį sau pačiam ir kitiems, naudodamas naratyvą, fabulą ir fabulos fragmentus. Eugenijaus Ališankos, Sigito Parulskio, Gintaro Grajausko darbuose pastebimos kitokios tendencijos, kurios išsivystė lyrinėje poemoje su naratyvine struktūra: prozinis herojus susiduria su pasauliu, kuris prarado savo mitologinį pobūdį ir buvo supasaulietintas nuotykio ir eksceso.Reikšminiai žodžiai: Modernioji lietuvių poezija; Martinaitis; Ališanka; Naratyvumas; Siužetas poezijoje; Modern Lithuanian poetry; Narrative in poetry; Maironis; Martinaitis; Ališanka.

ENThe article presents the genesis of narrative in the modern Lithuanian literature starting from Maironis and ending with the modern Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis and Kornelijus Platelis and states that Maironis was the first to speak on behalf of his romantic protagonist and express his strong internal experience and emotions. However the genesis of Maironis’s lyrical protagonist contains a dual figure of the protagonist and the poet: the poet expresses the internal and sacral stories of the world and the protagonist tells of the man’s experience in history and in time. Despite the complicated history of the 20th century, the protagonist, who has certain traits of a noble and a prophet, has always been popular in Lithuanian poetry, which is more expressly manifested in Marcinkevičius’s works. The nucleus of the Lithuanian tradition of the 20th century could be related to individuality and the romantic feelings, presented by Maironis and Marcinkevičius. Martinaitis was the most radical, when, in his poem "Kukučio Baladės" (1977) he started his polemics on the traditional model of romantic feelings. Instead of making attempts to keep the moments of higher existence and revealing his individual emotions of a poet, in his ballads Martinaitis behaved in another way: he attempted to perceive the process of history through Kukutis’s eyes and explain it to himself and to others by using narrative, plot and plot fragments. The works by Eugenijus Ališanka, Sigitas Parulskis and Gintaras Grajauskas manifest other trends, which developed in the lyrical poem with a narrative structure: the prosaic protagonist faces a world, which is devoid of its mythological character and made secular with the help of adventure and excess.