Rinkimų tvarkos konstitucingumo paieškos

LTStraipsnis parengtas remiantis Seime 2011 m gegužės 20 d. vykusioje konferencijoje „Rinkimų pamokos: kokios norime demokratijos?“ skaitytu pranešimu. Renginys buvo inspiruotas 2011 m vasario 27 d. įvykusią savivaldybių tarybų rinkimų ir ypač Konstitucinio Teismo 2011 m gegužės 11 d. nutarimo. Šiame nutarime įstatymų leidėjo nustatyta savivaldybių tarybų rinkimų tvarkos dalis, palanki politinėms partijoms (jų išskirtinėms teisėms teikti kandidatų sąrašus), pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Pirminis įstatymų leidėjo pasirinkimas tuo pačiu klausimu pripažintas nekonstituciniu Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarime. Taigi jau antrą kartą susikirto įstatymų leidėjo ir konstitucinės justicijos pozicijos dėl savivaldybių tarybų (proporcinės) rinkimų tvarkos, apimančios išimtinę politinių partijų teisę teikti kandidatų sąrašus. Į tokį kontekstą įsikomponuoja ir Lietuvos Respublikos rinkimų į Europos Parlamentą tvarkos (analogiškos) dalies prieštaravimas Konstitucijai, kurį Konstitucinis Teismas nustatė 2010 m lapkričio 9 d. nutarime.Straipsniu siekiama atskleisti [statymų leidėjo galimybes pasirinkti atstovaujamųjų institucijų rinkimų sistemas (apimančias atitinkamas politinių partijų teises) ir jų ribas, kylančias iš Konstitucijoje įtvirtintos subjektyvios (aktyviosios, pasyviosios) ir objektyvios (pagal vertybes ir principus) rinkimų teises pagrindų. Be to, siekiama parodyti palyginti neradikalų Konstitucinio Teismo aktyvumą savivaldybių tarybų ir (juolab) Europos Parlamento rinkimą tvarkos „konstitucionalizacijos“ srityje. „Rinkimą pamokos“, kurios nagrinėtos minėtoje konferencijoje, neturėtu būti siejamos tik su įstatymų leidėju. Ne mažesnė pamokų dalis tenka Lietuvos akademinei jurisprudencijai, kuri turi tinkamai analizuoti minėtus Konstitucinio Teismo nutarimus, atskleisdama jų „stipriuosius“ ir diskutuotinus aspektus. Šiuo požiūriu straipsnis vertintinas ir kaip teorinis mokslinis bandymas plėtoti oficialius konstitucinės justicijos išaiškinimus ir jų įstatyminio įgyvendinimo variantų įžvalgas.

ENOne of the most salient features in the development of the Lithuanian constitutional law in the period between 2007 and 2011 is a comprehensive constitutional supervision of the electoral systems and the relevant electoral procedures chosen by the legislator. This supervision has been expressed in four rulings of the Constitutional Court, where three of them have established non-compliance with the Constitution. Two models of proportional electoral procedure (in February 2007 and May 2011) to the representative institutions of municipal level (local municipal councils) were found as unconstitutional because they: were in favour of the exclusive right of political parties to submit their lists of candidates; rejected the equivalent right of other subjects to nominate candidates by presenting their lists. In addition, the latest (established in 2010) model of elections to municipal councils failed to comply with the essence of the "proportional" procedure, as it allowed (along with the lists of candidates presented by the parties and the "lists of individual self-nominated candidates who joined into coalitions after their registration") individual self-nominated candidates who did not join into coalitions to be included into ballot papers. Such "individual" persons were able to win not more than just one mandate irrespective of the number of votes cast by the voters, e.g. whether five, ten or fifteen thousand.The model applicable to the Lithuanian election to the European Parliament (i.e. to the seats in that institution allotted to Lithuania) based on the exclusive right of political parties to present lists of candidates was also found contrary to the Constitution. Only the "mixed" election to the Seimas (national parliament) model where two election systems were joined together to enable "individual" citizens to nominate themselves as candidates to a half of the parliamentary seats in the Seimas elected under the majoritarian system and thus avoid undesirable convergence (becoming bound by formal and informal ties) with the political parties that have an exclusive right to nominate candidates by presenting their lists to the other half of parliamentary seats to be filled the proportional system of election. The greatest outburst of political dissatisfactions was provoked by the idea of the Constitutional Court that the legislator, having selected the proportional system of election, was also obliged, as provided in the Constitution of the Republic of Lithuania (e.g. in Article 35(3)) to provide for "other collective subjects", i.e. political organisations which where not about to evolve into parties. [...].