Prisijaukinti vietą (Tapatybės raiška erdvėje Valdo Papievio romanuose "Vienos vasaros emigrantai" ir "Eiti")

LTStraipsnyje vietos, individo ir vietos tarpusavio ryšio aspektu, aptariami Paryžiuje gyvenančio lietuvių rašytojo V. Papievio romanai „Vienos vasaros emigrantai“ ir „Eiti“. Kyla įspūdis, kad tas pats personažas perkeliamas iš vieno romano erdvės į kitą. Nuorodos į šias prielaidas – atsiminimai apie klajones po Paryžiaus priemiesčius, išsiskyrimas su mergina pirmajame romane, kuris pastūmėja klajonėms po Provansą antrajame. Abiejuose romanuose aktualizuojamas savęs įtvirtinimo, įprasminimo laike ir erdvėje poreikis. Papievio tekstuose veikėjo santykis su vieta sudėtingas ir ambivalentiškas. Romane „Vienos vasaros emigrantai“ Paryžius tampa veikėjo dalimi; kelionės jo erdvėmis atspindi vidines personažo paieškas. Pradinį troškimą įsilieti į Paryžiaus erdves, kosmopolitišką entuziazmą tapti miesto dalimi keičia abejonė apie paties pažinumo galimumą. Subjektai įveiksmina erdves: miesto vaikštinėtojai piešia miesto žemėlapį, menininkų, patiltės gyventojų efemeriška erdvė atskiriama nuo bendrosios Paryžiaus erdvės. Troškimo įsilieti į svetimą erdvę vėlesniame romane nebelieka. Vyrauja erdvės svetimumo, laikinumo pajauta. Erdvė atsiveria žvilgsniui, tačiau atsitolinama nuo aplinkos, kuri tampa dekoracija vidiniam konfliktui spręsti. Pagrindinis dėmesys sutelkiamas į veikėjo vidines dramas. Keliamas klausimas, ar įmanoma atrasti pažadėtąją žemę, ar personažas pasmerktas klajoti be vilties atrasti ir prisijaukinti savo vietą. Utopinė sapno/ svajonių erdvė suteikia atsivėrimą varijuojančioms interpretacijoms, drauge naratyvas tampa atviras, siejamas su simbolio daugiareikšmiškumu.