Egziliantės užrašai. Asmenybės ir laiko ženklai

LTRecenzuojamoje Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės knygoje „Egziliantės užrašai“ (2008) skelbiami surinkti ir nauji tekstai – esė, portretų eskizai, atsiminimai, impresijos. Kaip mozaika dėliojami sutiktų žmonių portretai, pateikiamos asmeninės emocinės charakteristikos, šalių, kuriose lankytasi, aprašymai, santykio su svetima kultūra įspūdžiai. Autorei nėra svarbu dokumentuoti, minėti tikslias datas; laikotarpio kontekstą ji atkuria iš emocinio kontakto su žmogumi, subjektyvaus žvilgsnio ar detalės. Daugelis knygos tekstų yra paženklinti lyriniu kalbėjimu, dienoraštinė, išpažintinė stilistika perauga į literatūrinę improvizaciją, perpintą asociatyvumu bei simbolika. Knygos autorė nuolat primena savąjį laikotarpį, autobiografinis elementas įpinamas į pasakojimo tėkmę. Didžiausios apimties skyriuje „Veidai ir vaizdai“ autorė kuria įtaigius savo bičiulių J. Vaičiūnaitės, D. Tamulevičiūtės, V. Kisarausko, R. Gibavičiaus, V. Vildžiūno, B. Savukyno, J. Aleksos portretus. Juos papildo per kūrybą, kitų pasakojimus atrasti menininkų Petro Kiaulėno, Meilos Kairiūkštytės-Balkus ir kitų portretai. Simboliniu knygos tekstu knygoje tampa „Vieno paveikslo istorija“, kuris atskleidžia ne tik sovietinės ideologijos tironiją patyrusio menininko peripetijas, bet ir šeimos dramą. Dažname „Egziliantės užrašų“ tekste egzistuoja lyg ir dvi istorijos: asmens, įvykio ir Jurašų šeimos, jos pasakojamos iš skirtingų laiko ir erdvės perspektyvų. Knyga ženklina savąjį laiką ir savąsias patirtis. Tai meninė proza, sujungianti asmenį ir faktą, praeities fragmentą ir kontrastuojančią realybę.