Challenges of neoclassicism

LTStraipsnyje analizuojama neoklasicizmo raiška lietuvių literatūroje, diskutuojant su lietuvių literatūros istoriku Vytautu Kubiliumi, kuris sovietmečio lietuvių literatūroje išskyrė neoromantizmo ir realizmo sroves. Nepriklausiusius toms srovėms poetus ir rašytojus jis įtraukė į individualistų sąrašą. Tarp jų buvo Henrikas Radauskas ir Viktoras Katilius. Šių rašytojų kūrybą geriau apibūdina neoklasicizmas. Neoklasicizmo ideologijoje ryškus krikščioniškosios istorijos diskursas, savirefleksijos ir savikritikos motyvas. Neoklasicizmas orientuojasi į laiko kategoriją, į istorijos ir žmogaus egzistencijos slėpinį, kurį jis svarsto meno, religijos ir filosofijos akiratyje. Neoklasicizmas skatino atnaujinti literatūrinį mentalitetą, plėtoti gilesnę kultūros analizę ir išlaikyti pozityvų santykį su atmintimi. Neoklasicizmas atliko svarbų vaidmenį čekų ir lenkų literatūroje. Česlovas Milošas lenkų vadinamas neoklasicizmo poetu. Neoklasicistinė ideologija ir stilistika padėjo paaiškinti sudėtingus istorinės kaitos reiškinius ir meno procesus. Oficialioji sovietinė ideologija propagavo klasicistines meno formas, kurios buvo deklaratyvios. Vienas neoklasicizmo iššūkių – išsivaduoti iš objektyvios realybės gniaužtų ir pasinerti į meninės kūrybos versmes. Neoklasicizmo kūryboje tiesa yra metafizinė. Apibendrinime apibrėžiamas lietuvių neoklasicizmo modelis. Neoklasicizmui priklausę rašytojai savo kūryboje ieškojo metafizinės ir egzistencinės tiesos, atsigręždami į krikščioniškas idėjas ir orientalistinę literatūrą.